Žiniasklaidoje

Sprendimas apie šv. Jono bažnyčios atstatymą

2015 vasario 25d.

Klaipėdoje bus atstatyta Šv.Jono bažnyčia su 75 metrų aukščio bokštu

Klaipėdoje stovėjusią ir po Antrojo pasaulinio karo nugriautą Šv.Jono bažnyčią planuojama atstatyti originalaus dydžio – su 75 metrų aukščio bokštu, trečiadienį pranešė Klaipėdos miesto savivaldybė.

Uostamiesčio evangelikų liuteronų bendruomenės, architektų, istorikų, paveldosaugininkų, visuomeninių organizacijų atstovai bei savivaldybės specialistai kone vieningai sutarė, kad Turgaus gatvėje turėtų vėl iškilti originalaus istorinio dydžio Šv.Jono bažnyčia.„Šv. Jono bažnyčia – tai vienas iš gražiausių senosios Klaipėdos pastatų, o jos bokštas buvo aukščiausias statinys mieste, dažnai į uostą atplaukiančių laivų įguloms atstojęs švyturį. Kartu tai buvo ir vienas iš pagrindinių Klaipėdos dvasinio gyvenimo centrų, savo reikšme prilygintinas katedrai“, – sakė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos Alinos Velykienės teigimu, kiek anksčiau svarstyta Turgaus gatvėje pastatyti tik daug mažesnę istorinės Šv.Jono bažnyčios kopiją. Tačiau, kilus aršioms diskusijoms, savivaldybė su Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapija nusprendė pirmiausiai parengti bažnyčios ir jos bokšto atkūrimo galimybių studiją.
„Studiją rengusių bendrovių specialistai pasiūlė kelias galimas alternatyvas – atstatyti buvusių tūrių bažnyčią ir bokštą, atstatyti tik originalaus dydžio bokštą, o pačią bažnyčią jau statyti mažesnę, bei tiek pačią bažnyčią, tiek ir jos bokštą statyti gerokai mažesnio tūrio, nei būta iki karo. Nepaisant pasirinkto atstatomos bažnyčios dydžio, studijos rengėjai taip pat siūlo išlaikyti jos istorinę formą, iš dalies atkurti išorės apdailos medžiagiškumą, o vidaus erdves pritaikyti tiek liuteronų bendruomenės sakraliniams, tiek ir kultūros bei turizmo poreikiams. Be to, atstatytame bokšte siūloma įrengti turistams skirtą apžvalgos aikštelę“, – sakė A.Velykienė.

Jos teigimu, parengtos bažnyčios su bokštu atstatymo alternatyvos jau apsvarstytos su uostamiesčio evangelikų liuteronų bendruomenės, architektų, istorikų, paveldosaugininkų, įvairių visuomeninių organizacijų atstovais bei savivaldybės specialistais.

„Visų nuomonės esama kone vieningos – Klaipėdoje privalo būti atstatyta originalaus dydžio Šv. Jono bažnyčia su bokštu“, – sakė A. Velykienė.

Savo žodį šiuo klausimu kovo mėnesį dar tars Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegija.

Simbolinį atstatymą pradėto 2012 m.

Pirminiais duomenimis, autentiško dydžio Šv. Jono bažnyčios su bokštu atstatymas gali kainuoti apie 7,5 mln. eurų. Planuojama, kad darbai bus finansuojami evangelikų liuteronų bendruomenės, privačių rėmėjų, valstybės, savivaldybės ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios istorija siekia XIII amžių, kai prie Danės upės vagų atsišakojimo įkurta parapija. Turgaus gatvės gale Šv. Jono bažnyčia pastatyta 1706 metais. Klaipėdoje 1854 metais kilęs gaisras bažnyčią gerokai nusiaubė, tačiau miestiečių pastangomis ji buvo atstatyta po poros metų. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo apgriauta, o pokario laikotarpiu ir visiškai nugriauta.

2012 metais švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines, buvo simboliškai pažymėta ir Šv.Jono bažnyčios atstatymo darbų pradžia. Toje vietoje, kur ji stovėjo, atidengtas kertinis akmuo bei šalia jo įkasta atminimo kapsulė ateities kartoms.

Mažoji Lietuva - įteisinta ir grįžo į Lietuvos žemėlapį

Kraštotyrininkė J.Pancerova
Daiva BARONIENĖ
daivabaro@lzinios.lt 2014-02-06 06:00

Kraštotyrininkė J.Pancerova pabrėžia, kad Mažosios Lietuvos gyventojams svarbi istorinė tiesa.
Lie­tu­va jau tu­ri pen­kis et­nog­ra­fi­nius re­gio­nus. Gre­ta Aukš­tai­ti­jos, Že­mai­ti­jos, Su­val­ki­jos ir Dzū­ki­jos ofi­cia­liai įtei­sin­ta ir Ma­žo­ji Lie­tu­va. Me­tus del­su­si Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja (VLKK) į Lie­tu­vos vie­to­var­džių są­ra­šą įtrau­kė ir Ma­žą­ją Lie­tu­vą. Iki šiol tu­rė­ju­si tik is­to­ri­nės vie­to­vės sta­tu­są Ma­žo­ji Lie­tu­va ta­po ofi­cia­liu mū­sų ša­lies et­nog­ra­fi­niu re­gio­nu. Ofi­cia­lų pa­aiš­ki­ni­mą tuo klau­si­mu VLKK ža­da pa­teik­ti vė­liau.

Tuo tar­pu Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Sta­sys Kas­pa­ra­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad klai­pė­die­čius, ši­lu­tiš­kius ar Pa­gė­gių žmo­nes pa­kak­tų va­din­ti že­mai­čiais.

Tei­sė į tapatybę

Jū­ra­tė Pa­nce­ro­va, vie­na ak­ty­viau­sių ko­vo­to­jų už tai, kad Ma­žo­sios Lie­tu­vos vie­to­var­dis bū­tų įtei­sin­tas ofi­cia­liai, LŽ džiau­gė­si, kad šios vie­to­vės žmo­nės pa­ga­liau įga­vo tei­sę į sa­vą­ją ta­pa­ty­bę. Mu­zie­ji­nin­kė bei kul­tū­ri­nin­kė, Ma­žo­sios Lie­tu­vos kraš­to­ty­ros drau­gi­jos na­rė J.Pa­nce­ro­va tei­gė, kad šios sri­ties gy­ven­to­jai di­džiu­lę skriau­dą pa­ju­to prieš me­tus, kai VLKK į Lie­tu­vos vie­to­var­džių są­ra­šą įtrau­kė ir taip ofi­cia­liai pa­tvir­ti­no Lie­tu­vo­je esant Aukš­tai­ti­ją, Že­mai­ti­ją, Dzū­ki­ją bei Su­val­ki­ją. Ma­žo­ji Lie­tu­va į ofi­cia­lų Lie­tu­vos vie­to­var­džių są­ra­šą tuo­met ne­pa­te­ko. „Šis fak­tas kir­to per mū­sų, Ma­žo­sios Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, am­bi­ci­jas, mes jį su­vo­kė­me kaip is­to­ri­nės tie­sos bei mū­sų ta­pa­ty­bės pa­nei­gi­mą ir pra­dė­jo­me ko­vo­ti“, - sa­kė J.Pa­nce­ro­va.

Anot kraš­to­ty­ri­nin­kės, iš pra­džių Klai­pė­dos, Ši­lu­tės ir Pa­gė­gių sa­vi­val­dy­bių te­ri­to­ri­jas api­man­čios Ma­žo­sios Lie­tu­vos žmo­nės, ne­abe­jin­gi sa­vo kraš­to is­to­ri­jai, ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl to, kad šis vie­to­var­dis ne­bu­vo ofi­cia­liai įtei­sin­tas, reiš­kė tar­pu­sa­vy­je. Il­gai­niui ko­vo­to­jai už re­gio­ni­nį sa­vi­tu­mą ėmė reng­ti vie­šas dis­ku­si­jas bei kon­fe­ren­ci­jas, į ku­rias bu­vo kvie­čia­mi et­no­lo­gai, et­nog­ra­fai ir ki­ti kul­tū­ros žmo­nės. „Mū­sų no­rą ap­gin­ti Ma­žą­ją Lie­tu­vą par­ėmė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja, mums pri­ta­rė Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­ja, už mus sto­jo ne­ma­žai įvai­rių kul­tū­ros sri­čių ži­no­vų“, - pa­brė­žė J.Pa­nce­ro­va. Ji ne­abe­jo­ja, kad bū­ta pa­kan­ka­mai sva­rių įro­dy­mų VLKK įtrauk­ti Ma­žą­ją Lie­tu­vą į ša­lies vie­to­var­džių są­ra­šą.

An­tra­sis gimimas

J.Pa­nce­ro­va sa­kė, kad 2014-ųjų sau­sio 30 die­na, kai VLKK į vie­to­var­džių są­ra­šą įtrau­kė Ma­žą­ją Lie­tu­vą, ta­po tar­si an­tru jos gim­ta­die­niu. „Kol Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­va­di­ni­mas ne­bu­vo ofi­cia­lus, jis ga­lė­jo kel­ti dvip­ras­my­bių, juo bu­vo ga­li­ma ma­ni­pu­liuo­ti ar­ba įvai­riai in­terp­re­tuo­ti. Nuo šiol to ne­be­bus. Da­bar tu­ri­me is­to­ri­nę sa­vo te­ri­to­ri­ją, sa­vo kul­tū­rą, skir­tin­gą nuo ki­tų re­gio­nų“, - sa­kė kraš­to­ty­ri­nin­kė. Ji pa­brė­žė, kad Ma­žo­ji Lie­tu­va, ku­riai di­de­lę įta­ką da­rė vo­kiš­ka kul­tū­ra, iš ki­tų ša­lies re­gio­nų itin iš­sis­ki­ria sa­vi­ta ar­chi­tek­tū­ra, šio re­gio­no tau­ti­nių dra­bu­žių sti­liu­mi, net ki­to­kia šios vie­to­vės gy­ven­to­jų tar­me. Anot J.Pa­nce­ro­vos, Ma­žą­ją Lie­tu­vą val­dę vo­kie­čiai, rem­da­mie­si liu­te­ro­niš­ko­mis ti­kė­ji­mo tra­di­ci­jo­mis, sie­kė, kad vie­tos gy­ven­to­jai lie­tu­viai mels­tų­si sa­vo kal­ba. Tai bu­vo vie­na iš pa­ska­tų dva­si­nin­kams šia kal­ba leis­ti kny­gas, ku­rios įne­šė sva­rų in­dė­lį į Lie­tu­vos kul­tū­rą. „Net vo­kiet­me­čiu Ma­žo­ji Lie­tu­va iš­lai­kė sa­vi­tu­mą ir at­si­lai­kė prieš šios di­de­lės ša­lies įta­ką. O štai ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je mums bu­vo ki­lu­si grės­mė bū­ti su­ni­ve­liuo­tiems“, - ap­gai­les­ta­vo J.Pa­nce­ro­va.

Ko­vo­to­ja už Ma­žo­sios Lie­tu­vos pri­pa­ži­ni­mą pa­brė­žė, kad šį pa­va­di­ni­mą iš­mes­ti į is­to­ri­jos šiukš­ly­ną pir­mie­ji bu­vo pa­no­rę so­vie­ti­nės sis­te­mos žmo­nės. „Ma­žo­ji Lie­tu­va tu­ri glau­džių są­sa­jų su Vo­kie­ti­ja, ku­ri so­vie­tams at­ro­dė prieš­iš­ka. Ma­tyt, to­dėl ir ne­no­rė­ta mi­nė­ti šio Lie­tu­vos re­gio­no pa­va­di­ni­mo“, - svars­tė J.Pa­nce­ro­va. Ji pri­mi­nė, kad nuo po­ka­rio lai­kų Ma­žo­sios Lie­tu­vos žmo­nes bu­vo įpras­ta va­din­ti va­ka­rų že­mai­čiais. „Ti­krą­jį sa­vo sa­vi­tu­mą ėmė­me at­kur­ti drau­ge su At­gi­mi­mu. Tuo­met vėl pri­si­min­ti is­to­ri­niai Ma­žo­sios Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je bu­vę Til­žės, Ra­gai­nės, Mė­me­lio pa­va­di­ni­mai. Ne­ma­žai dė­me­sio skir­ta šia­me kraš­te gy­ve­nu­siam Vy­dū­nui, ku­rio var­do drau­gi­jos Lie­tu­vo­je pui­kiai gy­vuo­ja ir da­bar“, - sa­kė Ma­žo­sios Lie­tu­vos ty­ri­nė­to­ja. Ji pa­brė­žė, kad kraš­tui, ku­ris da­vė tiek daug švie­sos vi­sai Lie­tu­vai, la­bai svar­bu bū­ti va­di­na­mam ti­kruo­ju var­du. Taip pat svar­bu, kad Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­va­di­ni­mas iš­lik­tų at­ei­ties kar­toms.

Esa­ma ir nepritariančiųjų

VLKK spe­cia­lis­tė Ais­tė Pa­ngo­ny­tė LŽ pa­tvir­ti­no, kad VLKK 2013 me­tais, pil­dy­da­ma dar 1997-ai­siais pa­tvir­tin­tą Lie­tu­vos vie­to­var­džių są­ra­šą ir į jį įtrau­ku­si Aukš­tai­ti­ją, Že­mai­ti­ją, Dzū­ki­ją bei Su­val­ki­ją, Ma­žo­sios Lie­tu­vos į šį są­ra­šą ne­įra­šė. Tuo­met mo­ty­vuo­ta, kad Ma­žo­ji Lie­tu­va tė­ra is­to­ri­nis vie­to­var­dis, ne­var­to­ja­mas kaip Lie­tu­vos Res­pub­li­kos geog­ra­fi­nės da­lies pa­va­di­ni­mas. A.Pa­ngo­ny­tės tei­gi­mu, Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ri­nin­kams ėmus ko­vo­ti dėl ofi­cia­laus Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­va­di­ni­mo, VLKK šiuo klau­si­mu kon­sul­ta­vo­si su et­no­lo­gais, et­nog­ra­fais, kraš­to­ty­ri­nin­kais, is­to­ri­kais, en­cik­lo­pe­di­jų ren­gė­jais. Jie įro­dė, kad ši vie­to­vė tu­ri sa­vo pa­vel­dą, esa­ma žmo­nių, ku­rie juo rū­pi­na­si, to­dėl ji ver­ta ofi­cia­laus sta­tu­so.

Tai, kad Ma­žo­ji Lie­tu­va pa­skelb­ta at­ski­ru et­nog­ra­fi­niu re­gio­nu, pa­tin­ka ne vi­siems. Is­to­ri­kas, Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas S.Kas­pa­ra­vi­čius LŽ va­kar tei­gė, kad jam Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­va­di­ni­mas aso­ci­juo­ja­si su vi­su Ka­ra­liau­čiaus kraš­tu. To­dėl, jo ma­ny­mu, nei is­to­riš­kai, nei et­nog­ra­fiš­kai ne­tin­ka Ma­žą­ja Lie­tu­va va­din­ti tik ne­di­de­lį bu­vu­sios di­de­lės te­ri­to­ri­jos re­gio­ną. „Klai­pė­do­je, Ši­lu­tė­je ar Pa­gė­giuo­se gy­ve­na be­maž vien že­mai­čiai, o tie, ku­rie ga­lė­tų va­din­tis Ma­žo­sios Lie­tu­vos gy­ven­to­jais, jau se­niai emig­ra­vo į Vo­kie­ti­ją“, - įsi­ti­ki­nęs Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas.

Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas susitiko su Liuteronų bažnyčios atstovais

15min.lt   Publikuota: 2013 liepos 13d. 23:33
Šeštadienį Simono Dacho namuose Klaipėdoje Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas Joachimas Gauckas susitiko su Lietuvos liuteronų bažnyčios, Vokiečių bendrijos bei „Vilko vaikų“ atstovais.

Daugiau nei valandą trukusiame susitikime dalyvavo ponia Daniela Sadt, Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Mülmenstädtas, valstybės sekretorius Davidas Gillas ir kiti lydintys oficialūs asmenys.

Vyskupas Mindaugas Sabutis pristatė Liuteronų bažnyčios situaciją Lietuvoje ir pabrėžė ypatingą Vokietijos institucijų bei privačių asmenų indėlį, atkuriant sovietmečiu beveik visiškai sugriautą Bažnyčios struktūrą ir dvasinį gyvenimą. Vyskupas pažymėjo, kad tokia pagalba turi ne tik tiesioginę praktinę reikšmę, bet pasitarnavo kaip pavyzdys, kai iki tol nesusiję su Lietuva žmonės ėmėsi padėti nepažįstamiems broliams ir seserims sunkioje situacijoje. Taip ilgainiui užsimezgė ilgalaikiai ryšiai tarp parapijų, kunigų ir atskirų žmonių, kurie leido suvokti bažnyčią ir šalį vienos, didesnės šeimos nariais.

Vokiečių bendrijos ir „Vilko vaikų“ atstovams pristačius savo istorinę patirtį bei esamą veiklą, Vokietijos prezidentas pažymėjo, kad šio krašto ir jo žmonių istorija yra unikali ir turi būti siekiama, kad veikla, susijusi su istorinio bei socialinio teisingumo atstatymu, būtų tęsiama ir kad jis pats asmeniškai dės įmanomas pastangas tokios veiklos palaikymui iš Vokietijos pusės. Taip pat prezidentas pasidžiaugė Lietuvos liuteronų bažnyčios socialine veikla, kuri yra praktinis krikščioniško tikėjimo ir pašaukimo įgyvendinimas.

Viena svarbiausių prezidento vizito temų – Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymas.

Šv. Jono bažnyčia

Viena svarbiausių prezidento vizito temų – Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymas. Ši bažnyčia iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo kone pagrindinis Klaipėdos urbanistinis akcentas ir dvasinio gyvenimo centras. Vokietijos garbės konsulas Lietuvoje dr. Arūnas Baublys, pasitikęs Vokietijos vadovą prie atstatomos bažnyčios kertinio akmens, papasakojo bažnyčios istoriją, o įvykusiame pokalbyje vyskupas M.Sabutis akcentavo, kad ši bažnyčia tarnaus ir kaip vienas dvasinio gyvenimo centrų, ir kaip atsiminimas apie daugelio klaipėdiškių kartų istoriją, kurie dėl tragiškų įvykių išnyko iš šio regiono, bet jų indėlio ir praeities įsisąmoninimas ir pagerbimas yra labai svarbūs.

Savo ruožtu, prezidentas padėkojo Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui už aktyvią paramą bažnyčios atstatymui ir pažymėjo, kad pats pagal savo išgales ir įgaliojimus prisidės prie bažnyčios atstatymo. Dabar, atvykęs į Kaipėdą kaip oficialus asmuo, po keleto metų jis, nebeeisiantis dabartinių pareigų, norėtų apsilankyti jau pastatytoje šventovėje.

Pašventintas Šv. Jono bažnyčios kertinis akmuo

Švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines simboliškai pažymėta evangelikų liuteronų Šv. Jono Atminimo bažnyčios atstatymo darbų pradžia - toje vietoje, kur ji stovės, atidengtas kertinis akmuo, šalia jo įkasta atminimo kapsulė su istoriniu dokumentu joje.
Šventės dalyvius pasveikinęs kunigas Reinholdas Moras priminė, jog ne viskas yra sunaikinama: galima sugriauti bažnyčią, bet tikėjimo žmonių širdyse nesugriausi.
Jis prisiminė įvykį iš 1987 metų, kai tarnavo tarybinėje armijoje, ir atvykęs rusų generolas jį pasveikino lietuviškai bei pakvietė asmeniniam pokalbiui. Generolas pasakė, kad jis vienas pirmųjų su Raudonąja armija įžengė į Klaipėdą ir Šv. Jono bažnyčioje pamatė dvi skulptūras. Mozės skulptūra buvo sudaužyta, tačiau Kristaus skulptūra buvo likusi sveika. Generolas išsitarė: "Tai man priminė, jog Kristus prisikėlė, jis nugalėjo."

Tai kunigui R. Morui suteikė viltį, kad atkursime miesto istoriją, karta iš kartos girdės Dievo žodį, o galbūt ir tie, kurie ne kūrė, bet griovė, ateis į atstatytą bažnyčią supratę, kas yra meilė ir kur jos ieškoti.
1696-aisiais miestelėnai pradėjo statyti bažnyčią Turgaus gatvės gale. 1854 metais šiuos Dievo namus suniokojo didysis Klaipėdos gaisras, ir miestelėnų pastangomis jie buvo atstatyti 1858 metais - su 75 metrų aukščio bokštu. Ši bažnyčia buvo viena seniausių vakarų krikščionių bažnyčių dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčios pastatas nestipriai nukentėjo, tačiau pokariu buvo sulygintas su žeme.
Buvo giedamos giesmės, ir šalia kertinio akmens užkasta kapsulė su istoriniu dokumentu: su aktu, kuriame kreiptasi į ateities kartas, projekto rėmėjų pavardėmis, abiejų miesto dienraščių rugpjūčio 1 dienos numeriais ir aukso gabalėliu.

Viliamasis, kad šv. Jono bažnyčia (projekto autorė vilnietė architektė Elena Nijolė Bučiūtė) turėtų iškilti po kelerių metų. Kai ji bus pastatyta, čia bus perlaidoti dar 2006 metais šalia Danės - kur nuo XVI amžiaus pabaigos iki 1706-ųjų stovėjo pirmasis šv. Jono bažnyčios pastatas - rasti 172 iškilių klaipėdiečių palaikai.
Iki šiol šie palaikai buvo saugomi Klaipėdos universiteto pagalbinėse patalpose. Prieš porą savaičių jie be didelių iškilmių, pašventinus dviems liuteronų kunigams, buvo perkelti į Jono kalnelio požemius.
"Ilgai ieškojome tinkamos vietos palaikams, ir dabar jie laikinai bus saugomi Jono kalnelio požemiuose, vėliau bus visam laikui priglausti atstatytos šv. Jono bažnyčios šventoriuje", - sakė Jurgis Aušra, kuris rūpinasi bažnyčios atstatymo reikalais.
Jis sakė, jog buvo sukalti ir sunumeruoti karstai visiems 172 velioniams, Jono kalnelio požemiuose įrengta graži kripta su stipriu užraktu. O pastačius bažnyčią palaikai bus palaidoti per 100 metrų nuo jų radimo vietos.

RUGPJŪČIO 01 dieną - šv. Jono bažnyčios kertinio akmens padėjimo šventė!

2012 metų rugpjūčio 1 – 5 dienomis Klaipėda minės miesto įkūrimo 760 metų istorinę sukaktį.

Miesto 760 metų jubiliejaus minėjimo pirmą dieną šv.Jono bažnyčios kertinio akmens padėjimo šventė, kurioje dalyvaus garbingi svečiai iš Klaipėdos Merijos, Vilniaus, Vokietijos.

Kviečiame visus 14.00 val. į šventę, kurioje visų Jūsų ir mūsų pastangomis padėsime kertinį bažnyčios akmenį.

Laukiame idėjų, nuomonių, kaip geriausiai galime pažymėti šią šventę. Rašykite info@svjono.lt.

Sveiki apsilankę šv. Jono bažnyčios atstatymo Klaipėdoje svetainėje

Ji skirta supažindinti visuomenę su šv. Jono bažnyčios atstatymu.

Čia rasite istorinę informaciją apie neseniai dar Klaipėdos centrą puošusią bažnyčią, jos istoriją ir dabartinio atstatymo aktualijas.

Labai kviečiame mums parašyti ir išsakyti savo nuomonę, o me pažadame Jūsų nuomonę paskelbti susipažinimui visiems.

Prisidėkime kartu prie gražios iniciatyvos ir atstatykime praeities grožį.

šv. Jono bažnyčia:

  • įkurta apie 1258 metus prie Danės upės vagų atsišakojimo;
  • 1696-1706 m. pastatyta turgaus g. gale (bažnyčios bokšto aukštis - 39 m);
  • po 1854 m. gaisro atstatyta miestelėnų pastangomis 1856-1858 m. (bažnyčios bokšto aukštis - 75 m);
  • apgriauta Antrojo pasaulinio karo metais, pokario laikotarpiu visiškai nugriauta;

šiuo metu tik gyvatvorė žymi Bažnyčios kontūrą.

Buvusi šv. Jono bažnyčia - viena seniausių vakarų kriščionių bažnyčių dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Senosios bažnyčios vietoje vyksta ir dabar ekumeninės pamaldos, krikščioniškų giesmių šventės. Visi jaučiame šios vietos dvasią, kuri vienybei ir rimčiai, kaip ir kadaise buvusioje Bažnyčioje.

Švento Jono bažnyčia išskirtinė dvasiniu, istoriniu ir architektūriniu požiūriu. Tai - buvusi iškiliausia bažnyčia Klaipėdoje.

Šiandien istorinės aplinkybės yra palankios bažnyčios atstatymo vizijai įgyvendinti. Jau parengtas ir naujos bažnyčios projektas.

Atstatyta šv. Jono bažnyčia būtų autentiškas istorinės praeities ženklas, kuris radytų šios kartos pastangas pratęsti gilias šišioniškių tradicijas.

Iškili, grakštaus silueto bažnyčia turėtų sugrąžinti senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį. Bažnyčia planuojama pritaikyti parapijos ir miestelėnų poreikiams - numatyta įrengti erdvias patalpas, o pastato dvasia suteiks kamerinės muzikos bei meninio žodžio renginiams dvasingumo ir gerumo.

Atstatyta bažnyčia turėtų tapti svarbiu kultūros paveldo turizmo traukos centru, nes joje bus įprasmintas visas šio miesto ir krašto dvasinis paveldas.

Dėkojame aukotojams

Širdingai dėkojame visiems jau paaukojusiems bažnyčios atstatymui.

Kviečiame, kaip ir praėjusias metais, aktyviai prisidėti prie bažnyčios atstatymo rėmimo pervedant 2% Jūsų mokesčio paramai bažnyčios atstatymo fondui. Rekvizitai nurodyti žemiau arba parašykite mums elektroniniu laišku. Primena, kad ši parama Jums nieko nekainuoja, o Jūsų indėlis į Bažnyčios atstaymą yra didžiulis.

Paramos gavėjas:
Klaipėdos m. evangelikų liuteronų parapija
Pylimo g. 2, Klaipėdos m., Klaipėdos m. sav.
Juridinio asmens kodas 191827719

Norime informuoti, kad 2009 metais į atstatymo fondą buvo pervesta apie 15'000 litų (ataskaitą pateiksime artimiausiu metu). Šie pinigai nebuvo išleisti, nei vieno lito ir yra kaupiami statybai ir projektavimui.

Labai širdingai norime padėkoti visiems aukotojams. Norėtume paskelbti visų geradarių vardus ir šioje svetainėje, tačiau pagal LR galiojančius įstatymus paramos gavėjas neturi teisės gauti informacijos apie asmenis, kurie pervedai jai lėšas. Todėl labai prašome mums parašyti, kad galėtume Jus įtraukti į aukotojų sąrašą. Valstybinė Mokesčių Inspekcija išduoda pažymas apie pervestą paramą, kai jos paprašo pats aukotojas.

Iš istorijos

1258 m. Klaipėdoje buvo 2 parapijos: miestiečiams vokiečiams (vėliau - Jono) ir apylinkės lietuviams - Mykolo. Už lietuvių bažnyčios augo dvylika beržų, simbolizavusių 12 apaštalų. Turistams buvo rekomenduojama čia apsilankyti ir paklausyti giedamų giesmių..

Įkurta XIII a., kai pilies kaimynystėje pradėjo burtis amatininkai ir pirkliai. Bažnyčia greičiausiai pastatyta pilies prieigose apie 1258 m., o vėliau perkelta į rytinę salos dalį. Per 1540 m. gaisrą ji nudegė, bet netrukus atstatyta. Toji nebuvo patvari: 1630 m. minima, kad jos vietoje pastatyti nauji maldos namai ir jiems taip pat suteiktas Jono evangelisto vardas. Nuo to laiko visos paskesnės bažnyčios, skirtos miestiečiams, vadintos Šv. Jono vardu.

1678 m. gaisras vėl sunaikino miestiečių maldos namus. Kur po to laikytos pamaldos, nežinia, nes nauja bažnyčia išmūryta tik 1696-1706 m. jau kitoje vietoje – Turgaus gatvės gale. Ji buvo trinavė, 123 pėdų ilgio, 70 pločio. Bokštas pristatytas vėliau. Pastarajam numatytos bent kelios funkcijos: įmontuotas angliškas laikrodis miestiečiams rodė laiką, mušė valandas, juo, kaip stebėjimo aikštele, naudojosi gaisrininkai (aukštis 195 pėdos), viršūnėje įkeltas burlaivio formos vėjarodis liudijo vėjų kryptį. Tačiau svarbiausia – bokštas buvo iš toliausiai matomas orientyras žvejams ir į Klaipėdos uostą plaukiantiems prekeiviams. Kai 1802 m. įsisiautėjusi audra bokštą apgadino, uosto valdyba nedelsdama skyrė pinigų jo remontui. Bažnyčios interjere dominavo paauksuotas altorius, iš senųjų maldos namų perneštais medžio ornamentais puošta sakykla, keli vertingi paveikslai, tarp jų – klaipėdiečio istoriko, etnografo M. Praetorijaus portretas.

Per didįjį 1854 m. gaisrą bažnyčia labai nukentėjo – sudegė stogas, perdengimai, lubos. Minimaliai pagal architekto A. Stülerio projektą atstatyta per trejus metus, tačiau baigiamieji darbai užsitęsė visą dešimtmetį. Po jų statinys liko trinavis, turėjo nedidelę apsidę. Vėliau šoniniai fasadai papuošti trikampiais frontonais (po penkis iš abiejų pusių), piliastrais – mažais bokšteliais. Bokštas, “išaugintas” iki 75 m aukščio, tapo pagrindiniu ir dominuojančiu miesto vertikaliu akcentu.Čia įkelti trys varpai, vėl įrengtas laikrodis, o vakarinėje plokštumoje virš durų pritvirtintas terakotinis Klaipėdoje gimusio XVII a. poeto S. Dacho bareljefas. Kaip ir fasadai, bokštas papuoštas dar aštuoniais smailiais bokšteliais. Tokiu būdu romaninio stiliaus maldos namai įgijo tipiškų neogotikos elementų.

Būtina pastebėti, jog įspūdingus maldos namus miestiečiams pasistatydinti padėjo pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Mat jis, dar vaikas būdamas, Klaipėdoje, kai ši netikėtai tapo Prūsijos valstybės sostine, išgyveno visus 1807 metus. Bažnyčią 1857 m. pašventinus, padovanojo jai vertingą dailininko A. Bouterwecko paveikslą “Kristus alyvų sodely”. Savo ruožtu statybininkai Magistrato nutarimu jos viduje, prie kolonos, pritvirtino lentelę su įrašu, bylojančiu, kad čia, Klaipėdoje, sunkiuoju laikotarpiu karališkoji šeima prieglobstį surado. Tiek paveikslas, tiek lentelė kabėjo iki pat 1945 m. pradžios.

Bažnyčios vidaus erdvę dalijo kolonos, sakyklą ir altorių puošė skulptoriaus Alberti sukurtos Kristaus ir Mozės statulos. Vargonuota galingais Bucholzo firmos vargonais. Pamaldos čia laikytos tik vokiečių kalba.

Iš parapijoje dirbusių kunigų minėtini Johannas Paulis ir Wilhelmas Wilckė. Pirmasis 1712 m. Frankfurte prie Oderio įgijo teologijos daktaro laipsnį, buvo kviečiamas profesoriauti Karaliaučiaus universitete, bet pasirinko Klaipėdą, čia 1713 m. buvo paskirtas vyriausiuoju kunigu ir dirbo iki 1741 m. Paskelbė mokslinių darbų, išrinktas Berlyno Mokslų Akademijos nariu. Antrasis, W. Wilckė, filosofijos daktaro laipsnį įgijo Vitenberge. Ir jis panoro kunigauti Klaipėdos Šv. Jono bažnyčioje. 1709-1745 m. gyvendamas uostamiestyje, tapo garsiu asmeniu, valdė Dumpių ir Didžiojo Tauralaukio dvarus.

1923 m. Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos Respublikos dalis. Šių maldos namų dvasininkai tai laikė didele istorijos neteisybe, jie ir toliau teigė priklausantys vieningajai Vokietijos Bažnyčiai. Tad vengė bet ką keisti, permainų nematyti. Vis dėlto šiuo laikotarpiu kelissyk 7 Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko kariams evangelikams bei miestiečiams laikytos lietuviškos pamaldos. Tik tiek… Tarpukario metais šioje bažnyčioje kunigavo Klaipėdos krašto Generaliniai superintendantai F. Gregoras bei jį vėliau pakeitęs O. Obereigneris, pronacistine veikla pagarsėjęs T. Sassas, dvasininkai E. Körneris, E. Ribaitis, O. Leitneris, E. Rie deselis, A. Blaesneris. Parapija priskaičiavo apie 17 000 narių.

Bendruomenės veikla staigiai nutrūko 1944 m. rudenį. Apie paskutiniąsias pamaldas pasakoja jos kunigas O. Obereigneris:

"Neužmirštamas mūsų paskutinysis sekmadienis Klaipėdoje – 1944 m. spalio 8 d. Vyrų mieste nedaug bebuvo likę, moterų – vos viena kita, netrūko tik įvairių kariuomenės rūšių dalinių. Kaimiškųjų parapijų kolegos su savo parapijiečiais jau buvo pasitraukę.<…> Paskutiniosios pamaldos Šv. Jono bažnyčioje buvo numatytos su Šventa Vakariene. Buvau įsitikinęs, kad šiandien arba rytoj prie vartų stovįs priešas kils į paskutinįjį miesto šturmą. Kai viskas buvo jau paruošta išvykimui, tie, kurie dar galėjo varpų kvietimą išgirsti ir tarnyba leido, pajuto šauksmą dalyvauti atsisveikinimo pamaldose. Dar niekad su tokiu meldimu, su tokiu širdingu tikėjimu nebuvo giedota “Didžiausiojoj bėdoj šaukiuosi Tavęsp, o Viešpatie, išgirsk mano maldą”, kaip tą kartą.<…>
Kad netaptume priešo lėktuvų antskrydžio taikiniu, išplaukti turėjome tik pradėjus temti. Niekas mūsų nedrįso kalbėtis degančio miesto akivaizdoje. Jono bažnyčia degė kaip fakelas, ir jo šviesa mus dar ilgai lydėjo."

Taigi imk mano ranką ir vesk mane,
Kol amžius čia patenka ir danguje.
Viens eiti nenorėčiau ir nei žingsnį,
Kur Tu eini, vis eičiau su Tavimi...

Atstatymo Garbės kuratorius

Klaipėdos Meras p. Vytautas Grubliauskas

Brangūs klaipėdiškiai ir klaipėdiečiai! Garbūs lietuvninkai ir lietuviai! Gerbiami vokiečiai ir kitų tautybių atstovai! Ištikimi Klaipėdos mylėtojai! Kviečiame visus Klaipėdą mylinčius žmones susitelkti ir ir palaikyti Klaipėdos Šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymo iniciatyvą.

Wikipedia apie šv. Jono bažnyčią

Mažosios Lietuvos himnas

Dabar aukas atstatymui galima paaukoti ir telefonu:

8-800-80010 - auka 10 Lt
8-900-70005 - auka 5 Lt

Lietuvos Evangelikų Liuteronų bažnyčia.

Lietuvos Liuteronai

parašykite mums savo nuomonę: