Klaipėdos meras vyriausybės prašo pinigų Šv. Jono bažnyčiai

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas raštu kreipėsi į premjerą, prašydamas 2016 metų valstybės investicijų programoje numatyti lėšų miesto senamiestyje ketinamos atstatyti bažnyčios techniniam projektui rengti, rašo „Vakarų ekspresas“.

Pagal parengtą galimybių studiją, projekto biudžetas sieks apie 6 mln. 400 tūkst. eurų (be PVM), techninio projekto preliminari kaina – 230,4 tūkst. eurų. Tokio prašymo pagrindas – 2012 metais vyriausybės priimtas protokolinis sprendimas, kuriuo ji įsipareigojo prisidėti finansiškai prie bažnyčios atstatymo. Be to, vyriausybės vadovo prašoma iš atitinkamų programų skirti lėšų archeologiniams tyrimams. Jų preliminari kaina – 427 tūkst. eurų.

Savivaldybė su Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapija yra nusprendusi atstatyti po Antrojo pasaulinio karo nugriautą Šv. Jono bažnyčią su 75 metrų aukščio bokštu.

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios istorija siekia XIII amžių, kai prie Danės upės vagų atsišakojimo įkurta parapija. Turgaus gatvės gale Šv. Jono bažnyčia pastatyta 1706 metais. Klaipėdoje 1854 metais kilęs gaisras bažnyčią gerokai nusiaubė, tačiau miestiečių pastangomis ji buvo atstatyta po poros metų. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo apgriauta, o pokario laikotarpiu ir visiškai nugriauta.

Į KLAIPĖDĄ, Į 2015-ŲJŲ JŪROS ŠVENTĘ!

Artėja 2015-ųjų metų Jūros šventė. Didžioji uostamiesčio ir Lietuvos šventė.
Žinia, Klaipėdai – mūsų valstybės senajam miestui ir uostui, 2000 metų „Mokslo ir gyvenimo“ pirmame numeryje buvo ir daug, ir gražiai rašyta. Tuometinis miesto meras, gamtos mokslų daktaras Eugenijus Gentvilas drąsiai teigė: Klaipėda šiandien galime vadinti ne tik šalies vartais į pasaulį. Trečias Lietuvos miestas savo indėliu į šalies biudžetą jau aplenkė Kauną. Užsienio investitoriui Klaipėda dažnai patrauklesnė ir už sostinę, todėl galima sakyti, kad mūsų miestas turi realių galimybių ateityje sustiprinti sparčiai besiplečiančio industrinio Europos miesto poziciją. (P. 3)
Jam argumentuotai antrino Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas išeivijoje, okeanografas, Neapolio universiteto jūrinių mokslų daktaras Povilas Almis Mažeika (1915–2005), kuris savo straipsniu be užuolankų teigė: „Lietuvai reikia jūrų ministro“. (P. 34). Klaipėdos miesto garbės meras Alfonsas Žalys (1929–2006) pasisakė dėl miesto istorinės piliavietės – ji pavadinta „Svarbiausia senamiesčio problema“ (P. 18–19).
Ką galėtume pastebėti šiandien? Klaipėda buvo ir sėkmingai lieka Lietuvos valstybės jūriniais vartais. Tai 2014 metais esmingai įtvirtino naujasis keleivių ir krovinių Centrinis Klaipėdos terminalas, vadovaujamas generalinio direktoriaus Benedikto Petrausko. Žinoma, po jo pamatais liko pokarinio laikais pastatytas „Baltijos“ stadionas, keliolikos senosios Smeltės sodybų, jų sodai ir namų pamatai, Nemuno gatvės dalis.
Europos industrinis miestas kyla į savo naują savo vystimosi tarpsnį, išnaudojant patogią geografinę padėtį, nes čia – neužšalantis ir vis gilėjantis uostas, iš kurio geležinkelio sąstatai tiesiogiai rieda per Europą iki Azijos valstybių sandėlių ir jų terminalų. O miesto istorinis paveldas – ar jis tinkamai įvertintas ir gali pasitarnauti, pritraukiant Baltijos turistinių lainerių naujus keliautojų srautus? Taip, istorinė piliavietė nuo pačios pradžios susilaukė tinkamo dėmesio ir nuolatinės globos, o atkūrimo sėkmė – akivaizdi. Ekspozicijos kasmet praturtinamos, atkuriami gynybiniai įrengimai, atstatomos poternos. Taigi, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys su muziejaus bendruomene sugebėjo globoti ir vaisingai išvystyti miesto ir uosto piliavietės muziejinę atmintį.
O kaip su kitais ženkliniais uostamiesčio paveldo pastatais? Miesto liuteronų Šv. Jono bažnyčia įgauna savo atstatymo pirmuosius kontūrus – miesto vadovai, senieji gyventojai bei rėmėjai jau įmūrijo į bokšto pamatą simbolinę plytą ir laišką ateities miestiečiams. Prie Danės atstatytame ryžių malūne įsikūrė viešbutis ir restoranas – žinoma, įstabusis medžio fachverko nėrinys atkurtas, bet plytų užpildą ir tinką pakeitė naujieji stiklo sienų paketai. Greta, už pasukamo tilto tvarkytas ir senojo uosto pastatų ir sandėlių kompleksas – dar tenka laukti visų darbų ir įkurtuvių užbaigos. Gyvenamieji apartamentai ir komercinės paskirties patalpos numatytos įrengti buvusiame prieškario silkių sandėlyje – tai antrasis „Danės užutėkio“ projekto etapas, kuris praturtins Danės pakrantę fachverku ir raudonų čerpių stogu pasipuošusiu stilingu statiniu – į užmarštį pasitrauks pokaryje Klaipėdos saldainių fabriko sandėliams tarnavusi raudonplyčių sandėlių eilė. Netoliese, už Karolio tilto, Karlskronos aikštės – ir alaus restoranas „Memel“ bei gretimi seni bei nauji sandėliai-pastatai pasitarnauja Danės pakrantės nuolatiniam ir labai gyvam maisto, gėrimų, dailės prekių pardavimo šurmuliui. Šiam šurmuliui sėkmingai antrina teatro ir Taravos Anikės fontano aikštė, kurioje ir prekiaujama, ir koncertuojama, ir naktinėjama – veikia kavinės, kazino, kitos pramogos.
Reikia visuotinio senamiesčio prisikėlimo. Dėkingas žingsnis – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto įsikūrimas Daržų gatvės mokyklos pokario pastatuose. Tačiau vis dar stinga esminės gyvasties. Atrodo, kad meras Vytautas Grubliauskas pritaria vilnietiškajam Užupio Respublikos sėkmės projektui, tačiau jį reikia „paleisti“ veikti ir Klaipėdoje: ar atsiras mokestinės lengvatos verslui, paslaugoms, kūrybos dirbtuvėms, galerijoms? Visuomeniniai ambasadoriai, Respublikos konstitucija netruktų paveikti senamiesčio šurmulį jo prisikėlimo kryptimi.
Žinoma, vis dar išlieka ženklinių pastatų atkūrimo, jų tolimesnio panaudojimo galimybių ir projektų vizijos. Senasis paštas ir birža prie Biržos tilto, kuris taipgi buvo kitoks, pasukamas. Čia, gretimai dabartinio miesto mero pastato – ir istorinio naujamiesčio keleto pastatų ir gatvelės atkūrimo galimybė. Atrodo, kad jau diskutuojama ir kalbama apie skulptoriaus K. Kisieliaus sovietinio laikotarpio „Žvejo“ skulptūros iškėlimą į neutralesnę vietą. Ar čia galėtų atsikurti tautinis Borusijos (Prūsijos) paminklas, o jo aplinkoje atsistoti nauji ir kraštui aktualūs jos nusipelniusių piliečių biustai. Gal čia ir Vydūnas, ir kiti šviesuoliai tiktų? O greta būtų ir jauki istorinio naujamiesčio atkurta citata. Senamiesčio pusėje yra stovėjęs ir Salamandros pastatas, gal atsikurtų ir istorinė kino teatro salė, kurioje ne tik kino filmai, bet ir dailės, fotografijų parodos galėtų būti eksponuojamos. Žinia, ir šiandien buvusioje kino teatro kasoje jau sėkmingai veikia dailės galerija.
Kas dar šiandien girdėti Klaipėdoje? Žinoma, nei ji, nei Karaliaučius dėl istorijos nepalankių vėjų netapo baltų valstybės sostine prie Baltijos jūros. Skaudu žinoti, kad Lietuvos jūrų laivininkystės penki laivai – už skolas įkalinti svetimuose pasaulio uostuose. Lieka melstis ir telkti lėšas, kad jie sugrįžtu į Klaipėdą su savo įgulomis.
Turėkime vis didesnės vilties – į Klaipėda jau skuba Jūros šventė. Girdime, kad ji – visa dvasia ir kūnu atsigręžusi į jūrą, į bangų skalaujamas krantines, į jūrinę dvasią. To labai ieškosime ir šiemet, džiaugsimės kiekvienu atradimu, pergyvensime jei ko dar nėra ar ne taip atsitiko atlikti. Tikime Klaipėdos žmonių ir menininkų, jūrininkų ir prekybininkų – visų gyventojų gera dvasia ir darbais. Laukite, nes mes visi ir iš visur norime sugrįžti ir pasidžiaugti gimtuoju uostamiesčiu, o jis – mielas ir nepamirštamas ir pro lietų, saulės šypsenas, ir pro vėjo gūsius ar jų griežtesnius šuorus.
Mielieji miestiečiai, gerbiami miesto vadovai, gero ūpo, palankaus vėjo visoms miesto burėms ir svajonėms.

Jūsų Vytautas A. Gocentas,
kraštietis Vilniuje

http://www.mazoji-lietuva.lt/i-klaipeda-i-2015-uju-juros-svente/

Klaipėda apsisprendė dėl bažnyčios

Ilgus metus trukusios diskusijos, kokią pačioje Klaipėdos širdyje stovėjusią bei po Antrojo pasaulinio karo nugriautą Šv. Jono bažnyčią vertėtų atstatyti – autentiško dydžio ar tik mažesniąją jos kopiją, finišo tiesiojoje.

Savivaldybės pranešime spaudai rašoma, kad uostamiesčio evangelikų liuteronų bendruomenės, architektų, istorikų, paveldosaugininkų, visuomeninių organizacijų atstovai bei savivaldybės specialistai kone vieningai sutarė, kad Turgaus gatvėje turėtų vėl iškilti originalaus istorinio dydžio Šv. Jono bažnyčia su beveik 75 metrų aukščio bokštu. „Šv. Jono bažnyčia - tai vienas iš gražiausių senosios Klaipėdos pastatų, o jos bokštas buvo aukščiausias statinys mieste, dažnai į uostą atplaukiančių laivų įguloms atstojęs švyturį. Kartu tai buvo ir vienas iš pagrindinių Klaipėdos dvasinio gyvenimo centrų, savo reikšme prilygintinas katedrai, - sakė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. -

Todėl Šv. Jono bažnyčios atstatymo klausimas yra labai svarbus ne tik vietos evangelikų liuteronų bendruomenei, bet ir visiems klaipėdiečiams. Juolab kad iš iki Antrojo pasaulinio karo uostamiesčio širdį puošusių net kelių bažnyčių bokštų šiandien nėra likę nė vieno.” Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos Alinos Velykienės teigimu, kiek anksčiau svarstyta Turgaus gatvėje pastatyti tik daug mažesnę istorinės Šv. Jono bažnyčios kopiją.

Tačiau, kilus aršioms diskusijoms, savivaldybė kartu su Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapija nusprendė pirmiausiai parengti bažnyčios ir jos bokšto atkūrimo galimybių studiją. „Studiją rengusių bendrovių „Civitta“ ir „Pupa – strateginė urbanistika“ specialistai pasiūlė kelias galimas alternatyvas – atstatyti buvusių tūrių bažnyčią ir bokštą, atstatyti tik originalaus dydžio bokštą, o pačią bažnyčią jau statyti mažesnę, bei tiek pačią bažnyčią, tiek ir jos bokštą statyti gerokai mažesnio tūrio, nei būta iki karo. Nepaisant pasirinkto atstatomos bažnyčios dydžio, studijos rengėjai taip pat siūlo išlaikyti jos istorinę formą, iš dalies atkurti išorės apdailos medžiagiškumą, o vidaus erdves pritaikyti tiek liuteronų bendruomenės sakraliniams, tiek ir kultūros bei turizmo poreikiams. Be to, atstatytame bokšte siūloma įrengti turistams skirtą apžvalgos aikštelę”, - sakė A. Velykienė.

Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos teigimu, parengtos bažnyčios su bokštu atstatymo alternatyvos jau apsvarstytos su uostamiesčio evangelikų liuteronų bendruomenės, architektų, istorikų, paveldosaugininkų, įvairių visuomeninių organizacijų atstovais bei savivaldybės specialistais. „Visų nuomonės esama kone vieningos – Klaipėdoje privalo būti atstatyta originalaus dydžio Šv. Jono bažnyčia su bokštu“, - sakė A. Velykienė. Savo žodį šiuo klausimu kovo mėnesį dar tars Klaipėdos miesto savivaldybės Tarybos kolegija. „Tikiuosi, kad politikų sprendimas dėl atstatomos bažnyčios dydžio nesiskirs nuo suinteresuotų organizacijų bei bendruomenių atstovų bendros nuomonės“, - pažymėjo V. Grubliauskas. Preliminariai skaičiuojama, kad autentiško dydžio Šv. Jono bažnyčios su bokštu atstatymo darbų vertė gali siekti apie 7,5 mln. eurų. Planuojama, kad atstatymo darbai bus finansuojami evangelikų liuteronų bendruomenės, privačių rėmėjų, valstybės, savivaldybės ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.

​Apie Klaipėdos Šv. Jono bažnyčią: Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios istorija siekia XIII a, kai prie Danės upės vagų atsišakojimo įkurta parapija. Turgaus gatvės gale Šv. Jono bažnyčia pastatyta 1706 m. Klaipėdoje 1854 m. kilęs gaisras bažnyčią gerokai nusiaubė, tačiau miestiečių pastangomis ji buvo atstatyta po poros metų. Antrojo pasaulinio karo metais Šv. Jono bažnyčia buvo apgriauta, o pokario laikotarpiu ir visiškai nugriauta. 2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines, buvo simboliškai pažymėta ir Šv. Jono bažnyčios atstatymo darbų pradžia. Toje vietoje, kur ji stovėjo, atidengtas kertinis akmuo bei šalia jo įkasta atminimo kapsulė ateities kartoms.

Vyriausybei pateiktas prašymas dėl Klaipėdos bažnyčios atstatymo

  • Prieš susitikimą su LR Vyriausybės kancleriu 2012 09 04 (iš kairės): Vokietijos ambasados misijos vadovo pavaduotojas P. Ziegler, LELB vysk. M. Sabutis, Vokietijos ambasadorius M.H. Mülmenstädt, Klaipėdos vicemeras V. Čepas, KU Ev. teol. katedros vedėjas dr. A. Baublys, LELB Konsistorijos narys J. Aušra, parapijietis V. Gocentas.  Kęstučio Puloko nuotr.
  • Bažnyčios atstatymo iniciatyvinės grupės vadovas J. Aušra su Vokietijos ambasadoriumi M.H. Mülmenstädtu ir misijos vadovo pavaduotoju P. Ziegleriu. Kęstučio Puloko nuotr.


2012 m. rugsėjo 4 d. LR Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis priėmė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios, Klaipėdos miesto bei Vokietijos ambasados atstovų delegaciją, kuri pateikė prašymą dėl paramos Klaipėdos šv. Jono ev. liuteronų bažnyčios atstatymui. Pokariu nugriautos istorinės bažnyčios vietoje kertinis būsimosios bažnyčios akmuo buvo pašventintas šiemet rugpjūčio 1 d., Klaipėdai minint miesto 760 metų sukaktį. Klaipėdos šv. Jono ev. liuteronų bažnyčios atstatymo iniciatyvinės grupės vadovas Jurgis Aušra pažadėjo, jog atstatymo darbams bus siekiama ir Lietuvos vyriausybės paramos: „Taip, kaip grąžinamas žydų turtas, atstatomos katalikų bažnyčios, manome, ir liuteronai turi teisę pretenduoti į paramą“.

Drauge su J. Aušra bažnyčios atstatymo paramos galimybių aptarti pas Vyriausybės kanclerį atvyko LELB vyskupas Mindaugas Sabutis, Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas, Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedros vedėjas dr. Arūnas Baublys, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Matthias Heinrich Mülmenstädt bei patarėjas, misijos vadovo pavaduotojas Peter Ziegler.

 Klaipėdos šv. Jono ev. liuteronų bažnyčios atstatymas svarbus ne vien kaip istorinio teisingumo aktas ir pagarba kultūriniam bei architektūriniam uostamiesčio paveldui, tai ir gyvo dabarties dvasinio gyvenimo realybės liudijimas. Prieš karą Klaipėdos mieste stovėjo dvi ev. liuteronų bažnyčios – Jokūbo ir Jono. Abi nugriautos sovietų okupacijos metais.

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 Nr. 9 

Klaipėdoje Vokietijos prezidentą sveikino tautiečiai ir Evangelikų liuteronų bažnyčios hierarchai

Gediminas Pilaitis

2013-07-13 20:53


Lietuvoje su oficialiu vizitu viešintis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas šeštadienį Klaipėdos Simono Dacho namuose susitiko su vokiečių bendrijų nariais. Pabendravęs su tautiečiais jis išvyko į Nidą, kur kartu su šalies prezidente Dalia Grybauskaite atidarė tradicinį Thomo Manno festivalį - vieną ryškiausių kultūros renginių Vakarų Lietuvoje.

Senamiestyje, prie klaipėdiečio poeto S.Dacho vardu pavadintų namų atvykstant garbingo svečio laukė ne vien tiktai vokiečių bendrijos nariai, bet ir aplinkinių kvartalų gyventojai - tokio aukšto rango Vokietijos vadovų miestiečiai jau senokai beregėjo.

Prieš vidurdienį pasirodžiusiam J. Gaucką lydėjusių automobilių kortežui siauroje Jūros gatvelėje buvo ankšta. Kelių policija akylai saugojo jos prieigas ir gretimos Naujojo Sodo gatvės važiuojamojoje dalyje išrikiuotas mašinas.

J. Gauckas su savo ilgamete drauge Daniela Schadt į S. Dacho namus atvyko prieš tai apsilankę aikštėje priešais Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos būstinę. Čia seniau stovėjo įspūdinga Šv. Jono bažnyčia, po Antrojo pasaulinio karo nušluota nuo žemės paviršiaus. Apie tai, kad šioje vietoje būta maldos namų, liudija paminklinis akmuo, žaliuojančia gyvatvore pažymėtos buvusio šventoriaus ribos ir stendas, primenantis tikinčiųjų ketinimus prikelti Šv. Jono bažnyčią naujam gyvenimui.

Aikštėje J. Gaucką ir D. Schadt pasveikino Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, pernai kertinį Šv. Jono bažnyčios atstatymo akmenį pašventinęs Lietuvos evangelikų-liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, parapijos klebonas Reinholdas Moras, kiti klaipėdiečiai. Prisiminęs, jog tarpukariu mieste gyveno apie 145 tūkst. evangelikų liuteronų, M. Sabutis išreiškė viltį, kad atstatyta bažnyčia žmonėms taps vilties ir tikėjimo simboliu, primins sudėtingos šio krašto istorijos vingius.

„Pirmasis Vokietijos prezidento vizitas Klaipėdoje - labai reikšmingas įvykis ir svarbus ženklas, kad ši valstybė veidu atsisuka į Rytų Europą, į Baltijos šalis. Gaudesnis bendradarbiavimas verslo srityje, kultūros mainų programos atneš naudos visiems“, - kalbėjo A. Baublys.

Apžiūrėjusį senosios bažnyčios vietą J. Gaucką prie S. Dacho namų šiltai pasveikino vokiečių bendrijų atstovai. Jų būstinę, įkurtą šalia uosto, nuo sovietmečio netvarkytoje Jūros gatvėje, supa aptriušę pastatai - šioje vietoje kažkada būta „raudonųjų žibintų“ kvartalo. J. Gaucko, kuris socializmo laikais gyveno apleistame Rostoko senamiestyje, tokie vaizdai neglumino - labiau jaudinosi apsaugininkai. Sužinoję, kad šalia įsikūręs apskrities policijos komisariatas, atsikvėpė ir jie.

Vokiečių bendrijos pirmininkė Magdalena Piklaps papasakojo, ką veikia, kaip gyvena jos vadovaujamos organizacijos nariai. J. Gauckas sužinojo, jog Klaipėdoje kasmet vykstančio festivalio „Vokiečių kultūros dienos“ spektras itin platus - nuo klasikos iki šiuolaikinio meno parodų, avangardinių spektaklių, kūrybinių dirbtuvių, kinematografijos. Vienas svarbiausių festivalio tikslų - pristatyti vokiečių kultūros paveldą.

„Po karo Klaipėda ištuštėjo, bet mieste, už jos ribų dar galima sutikti vokiečių - pagyvenusių žmonių arba šio krašto senbuvių palikuonių. Daugelio tėvai repatriavo į Vokietiją, o vėliau, patikėję sovietine propaganda, sugrįžo į gimtinę. Jų gyvenimas nebuvo lengvas. Vietinių vokiečių bendruomenė nėra gausi - vienija apie 400 žmonių. Glaudžiai bendradarbiaujame su evangelikų liuteronų parapija“, - sakė M. Piklaps.

J. Gauckas nustebo sužinojęs, kad Lietuvoje susitelkusi dar viena vokiečių kilmės gyventojų bendrija „Heide“. Daugelio jų pavardės lietuviškos, kai kurie vokiečių kalbos nemoka. Šie žmonės - vadinamieji „vilko vaikai“ - Rytprūsių pabėgėliai, po Antrojo pasaulinio karo suiručių pasimetę geležinkelio stotyse, atitrūkę nuo savo tėvų arba jų netekę. Ieškodami prieglobsčio našlaičiai patraukė į Lietuvą. Nemažai tokių pabėgėlių rado užuovėją pasienio gyventojų lietuvių šeimose.

Apie Lietuvoje gyvenančius „vilko vaikus“ anksčiau nieko nežinojęs J. Gauckas gyvai domėjosi skaudžiomis pokario istorijomis. Bendrijos vadovė Luiza Kažukauskienė Vokietijos prezidentui pasakojo, kaip susispietę į būrelius alkani vaikai iš Tilžės kėlėsi per Nemuną, keliavo per sodybas maldaudami duonos kąsnio. Vėliau daugelis jų pamiršo tikruosius vardus ir pavardes arba slėpdavo savo vokiškąją kilmę. Išaugę lietuvių šeimose gimtinėn nesiveržė - niekas ten jų ir nelaukė.

„Vis dar atsiranda tokių karo pabėgėlių. Keliolika jų susirado giminaičius ir išvyko gyventi į Vokietiją. Šiuo metu mūsų bendrija vienija apie 80 Tauragėje, Priekulėje, Šilutėje, Kintuose, Rusnėje gyvenančių vokiečių kilmės žmonių“, - kalbėjo L. Kažukauskienė.

Rytų Vokietijoje išaugusį J.Gaucką, kurio tėvas, evangelikų liuteronų kunigas, po karo buvo suimtas ir Sovietų Sąjungos tribunolo sprendimu ištremtas į Sibiro lagerius, regis, sujaudino „vilko vaikų“ likimai. S.Dacho namuose daugiau kaip valandą praleidęs 72 metų politikas prašė papasakoti apie juos daugiau. Anksčiau vokiečiai svetur atsidūrusių savo mažamečių tautiečių ir jų gelbėtojų kažkodėl beveik neprisimindavo.

Po pokalbio J. Gauckas ir D. Schadt mielai nusifotografavo su vietinių vokiečių bendrijų nariais ir dvasininkais. Pernai specialiosios parlamentinės asamblėjos Vokietijos prezidentu išrinkto J. Gaucko postas yra daugau reprezentacinis. Didelės valstybės vadovas savo tautiečiams Klaipėdoje patarė aktyviau bendrauti su Vokietijos ambasada Lietuvoje.

Šv. Jono bažnyčios atstatymo komiteto vadovas Jurgis Aušra Vokietijos prezidentui priminė dar vieną praeities faktą - provinciali Klaipėda, seniau vadinta Mėmeliu, vienerius metus buvo Prūsijos sostinė, kurioje glaudėsi nuo Napoleono kariuomenės bėgusi karališkoji šeima. Prūsijos madona vadinama karalienė Luizė su vaikais meldėsi Šv. Jono bažnyčioje.

Klaipėdos evangelikų-liuteronų parapijoje susibūrusios iniciatyvinės grupės ir architektų pastangomis Šv. Jono bažnyčios atstatymo projektas jau parengtas - gauti reikiami teritorijų planavimo ir statybų leidimai. Nors visos finansavimo problemos dar nėra išspręstos, tačiau tikintieji kupini ryžto per dvejus metus atstatyti nugriautą šventovę.

„Karalienė Luizė karštai pamilo Klaipėdą, dažnai ją prisimindavo. Tikiuosi, kad šis miestas patiks ir J. Gaucko palydovei“, - vylėsi J.Aušra, Vokietijos prezidentą ir jo draugę D. Schadt pakvietęs po kelerių metų atvykti į Šv. Jono bažnyčios atidarymo iškilmes.

Pašventintas kertinis atstatomos Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčios akmuo

15min.lt
Trečiadienį jubiliejų švenčiančios Klaipėdos senamiestyje pašventintas kertinis akmuo buvusios Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv.Jono bažnyčios vietoje. Evangelikai liuteronai ketina dar šiemet pradėti atstatymo darbus istorinės bažnyčios, sugriautos Antrojo pasaulinio karo metais, vietoje.
Į iškilmingą renginį atvyko miesto vadovai, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas Reinholdas Moras ir kiti liuteronų kunigai, parapijos nariai, taip pat ir memelenderiais save vadinantys vokiečiai, kurių šaknys čia – Klaipėdoje.
Į ceremoniją atvykę svečiai pasakojo, kad šioje bažnyčioje tuokėsi jų tėvai, ne vienas ir pats buvo pakrikštytas šioje bažnyčioje. Memelenderiai nemenkai prisidėjo prie bažnyčios atstatymo.
Kunigas Reinholdas Moras per ceremoniją prisiminė pasakojimą, jog sudegus bažnyčiai šalia altoriaus lyg nepaliesta liko Kristaus skulptūra.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr./šv. Jono bažnyčia Turgaus gatvėje XX a. pr.
Bažnyčios istorija siekia XIII a., kai įkurta parapija. Maldos namai vis kentėjo, buvo keliami toliau nuo pilies.
Šv. Jono bažnyčia netoli Danės statyta dešimtmetį ir užbaigta 1706 m. Tuomečio pastato bokštas siekė 39 metrus. 1854 m. Klaipėdą nusiaubus gaisrui nukentėjo ir šv. Jono bažnyčia.
Prabėgus porai metų miestiečių pastangomis ji buvo atstatyta, paaukštintas ir bažnyčios bokštas iki 75 metrų. Bažnyčia tapo vienu iš gražiausių Klaipėdos pastatų, ji įamžinta ne vienoje istorinėje Klaipėdos nuotraukoje. Per Antrąjį pasaulinį karą stipriai apgriauta bažnyčia, netrukus visai subyrėjo.
Vienoje seniausių Vakarų Lietuvos krikščionių bažnyčių vietoje ir dabar vyksta pamaldos.
Bažnyčios atstatymo darbai jau įsibėgėję – parengtas projektas, sparčiai renkamos lėšos.
Kaip teigia parapijiečiai, atstatyta grakštaus stiliaus bažnyčia grąžintų Klaipėdos senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį.
Bažnyčia atstatoma pagal vilnietės architektės Elenos Nijolės Bučiūtės parengtą projektą. Siluetas primins senąją bažnyčią, tačiau jos tūris ir proporcijos – mažesnės.

Šv. Jono bažnyčios atstatymui – startas

Paskelbta 2012-08-01, 10:55, klaipeda.diena.lt
Virginija Spurytė

Šiandien Klaipėdoje – istorinė diena, nes bus pašventintas Šv. Jono bažnyčios kertinis akmuo. Ši ceremonija taps bažnyčios ir jos bokšto atstatymo statybos darbų pradžia.

Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčios kertinio akmens pašventinimo aktą pasirašys Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas ir bažnyčios atstatymo iniciatyvinės grupės pirmininkas Jurgis Aušra.

Aktas ir šios dienos dienraštis „Klaipėda“ bus įdėti į ateities kartoms skirtą kapsulę, kuri bus įkasta prie kertinio akmens.

„Labai graži sąsaja, jog bažnyčios ir jos bokšto kertinis akmuo bus pašventintas rugpjūčio 1 d., per Klaipėdos 760 metų jubiliejų. Bažnyčia simbolizuoja ilgą ir sudėtingą miesto istoriją, nes ji, kaip ir Klaipėda, išgyveno daug pakilimų ir netekčių“, – teigė Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės tarybos narė Lilija Petraitienė.

Klaipėdos Jono bažnyčia buvo viena seniausių bažnyčių Lietuvoje. Ji Turgaus gatvės pabaigoje pastatyta 1706 m. Tais pačiais metais ji buvo ir pašventina, o bažnyčios bokštas buvo statomas toliau.

1854 m. bažnyčia per didįjį gaisrą sudegė, tačiau per kelerius metus miestiečių pastangomis ji buvo atstatyta. 1857 m. jai ir buvo suteiktas Šv. Jono vardas.

75 m bažnyčios bokštas buvo baigtas statyti tik 1864 m. ir ji veikė tol, kol sovietmečiu buvo nugriauta.

„Atstatomai bažnyčiai bus suteiktas Šv. Jono Atminimo bažnyčios vardas, kad būtų įprasmintas Klaipėdos krašte gyvenusių ir ne savo valia jį palikusių žmonių atminimas“, – teigė L.Petraitienė.

Pirmiausia planuojama atstatyti bažnyčios bokštą, kuris, tikėtina, taps turistų traukos objektu.

„Planuojame dalyvauti Kultūros ministerijos organizuojamuose konkursuose, kuriuose pinigai skiriami paveldo objektams saugoti, bendradarbiaujama ir su Vokietijos ambasada. Tik nuo gauto finansavimo, pinigų kiekio ir priklausys, kada bažnyčia ir bokštas bus atstatyti. Manau, kad tai truks ne vienus metus“, – neslėpė L.Petraitienė.

Atstatytos bažnyčios erdvias patalpas numatoma pritaikyti ne tik parapijos poreikiams, jos būtų atviros ir miesto bendruomenei – vyktų kameriniai renginiai.

Trečiadienį - viltingas Šv. Jono bažnyčios atstatymo startas

2012-07-31, 18:31
"Vakarų ekspreso" inf

Vienas iš šiandieninių 760-osioms Klaipėdos įkūrimo metinėms skirtų renginių - simboliškai bus pažymėta Šv. Jono bažnyčios atstatymo darbų pradžia. Toje vietoje, kur stovės ši bažnyčia, 14 val. bus atidengtas kertinis akmuo, šalia jo bus įkasta atminimo kapsulė.
Pasak iniciatyvinės atstatymo grupės vadovo Jurgio Aušros, tai - tarsi priminimas klaipėdiečiams ir šalies valdžiai, kad ši bažnyčia gali būti atstatyta tik visų pastangų dėka.
Šioje vietoje jau iškilo stendas, kuriame žmonės gali pamatyti, kaip atrodė senoji švento Jono bažnyčia.
Žinia, prieš keletą metų vyko karštos diskusijos, kaip turėtų atrodyti atstatyta bažnyčia. Pagal vilnietės architektės Elenos Nijolės Bučiūtės parengtą Šv. Jono bažnyčios projektą planuota pastatyti naują raudonų plytų statinį su 40 metrų aukščio bokštu. Buvo numatyta, kad bažnyčios siluetas būtų panašus į 1864-1945 m. stovėjusią gotikinio stiliaus šventovę, tačiau jos tūris ir proporcijos būtų mažesnės. Dėl to ir kilo didžiausios diskusijos - esą ir bažnyčia, ir bokštas turėtų būti tokie, kokie buvo.
Dabar nuspręsta atskirti bažnyčios ir bokšto projektus - yra patvirtintas tik bažnyčios projektas, o bokšto projektą reikės perdaryti. Norima, kad atstatytas bokštas būtų kuo artimesnis buvusiam. Tai turėtų būtų patrauklus objektas ne tik klaipėdiečiams, bet ir miesto svečiams. Planuojama bokšte įrengti liftą, kuriuo būtų galima pasikelti iki pat viršaus ir grožėtis miesto panorama, tam bus įrengta stebėjimo aikštelė.

Jono bažnyčios liekanos sudomino Klaipėdos svečius

Paskelbta 2012-07-13, 14:24
klaipeda.diena.lt
Daiva Janauskaitė

„Jūs radote bažnyčios, kurioje mane krikštijo, liekanas“, - kalbėjo Klaipėdos svečias iš Vokietijos, smalsiai stebėjęs archeologės darbą greta Turgaus gatvės.

Miesto 760-ajam gimtadieniui skverelyje priešais evengelikų liuteronų bažnyčią ketinama pastatyti kertinį švento Jono bažnyčios akmenį bei į duobę įleisti kapsulę.

Be to, čia atsiras ir informacinis stendas su keliomis kalbomis pateikiama informacija apie dar 1258 metais prie Danės pastatytą ir ne kartą sudegusią bažnyčią.

Kasdami duobę kertiniam akmeniui bei kapsulei archeologė Raimonda Nabažaitė ir jos talkininkai aptiko dviejų skirtingais istorijos laikotarpiais toje pačioje vietoje stovėjusių bažnyčių liekanų.

Buvusios bažnyčios vietoje buvo atlikti tyrimai. Įvairiomis priemonėmis pavyko nustatyti, kur ir kokio storio būta pamatų, kur tekėjo upė, kur laidoti žmonės.

Kertiniam akmeniui vieta parinkta ten, kur tarybiniais metais stovėjo tada vadinta mediniu univermagu parduotuvė, o šalia buvo miesto tualetai.

Švento Jono bažnyčios atstatymo iniciatorius Jurgis Aušra tikino, kad planuojama atstatyti 75 metrų aukščio bokštą su apžvalgos aikštele. Ketinama ant bokšto iškelti ne tik kryžių, bet ir laivelio formos vėjarodę. Tikimasi, kad bažnyčios atstatymui pinigus aukos klaipėdiečiai.

R.Nabažytė pasakojo, kad nedidelėje duobėje, kurią kasti ketinama ne gilesnę nei 80 centimetrų, rasta tarybinių laikų statybų liekanų. Po jomis aptiktas griuvenų sluoksnis, susidaręs sugriuvus Švento Jono bažnyčiai. Perkasoje rasta viena sveika 32 cm ilgio, 17 cm pločio ir 9 cm aukščio plyta.

Nors iškasta duobė nėra įspūdingo dydžio, o ją kasant neaptikta unikalių radinių, archeologės darbas viliojo praeivius.

Jono bažnyčios atstatymas: pirmas akmuo

Vakarų Ekspresas, Eglė Gudavičė , 2012 07 13

Rugpjūčio 1-ąją, minint Klaipėdos įkūrimo 760 metų sukaktį, simboliškai bus paženklinta Šv. Jono bažnyčios atstatymo darbų pradžia - toje vietoje, kur ši bažnyčia stovės, bus padėtas kertinis akmuo.
Visgi iniciatyvinės atstatymo grupės vadovas Jurgis Aušra kol kas negali įvardinti tikslios datos, kada realiai galėtų prasidėti patys atstatymo darbai. Kertinio akmens padėjimas - tarsi priminimas klaipėdiečiams ir šalies valdžiai, kad ši bažnyčia gali būti atstatyta tik visų pastangų dėka.
"Ši bažnyčia ne kartą degė ir ne kartą buvo atstatyta pačių miestelėnų lėšomis. Todėl ir dabar tikimės, kad lėšas bažnyčiai rinks ne tik miestiečiai, bet ir skirs aukščiausia šalies valdžia", - kalbėjo J. Aušra ir priminė, kad tam yra atidaryta speciali sąskaita.
Kol kas J. Aušra nenorėjo atskleisti nei kiek žmonės jau yra paaukoję, nei kokios sumos dar trūksta, tačiau neslėpė, kad be Vyriausybės pagalbos gali būti sunku išsiversti.
Planuojama, kad rugpjūčio 1 dieną 14 val. šalia Jono kalnelio, kur ir turėtų stovėti Šv. Jono bažnyčia, bus padėtas kertinis akmuo. Jame bus iškalti žodžiai "Šv. Jono bažnyčios atstatymas 2012 m. rugpjūčio 1 d."
"Tai bus tiesiog paprastas lietuviškas akmuo, nors tenka pripažinti, kad teko ilgai paieškoti, kol radau tinkamą tokiam prasmingam simboliui", - pripažino J. Aušra, vakar kaip tik ruošęs vietą, kur ir bus padėtas šis akmuo.
Tuo pat metu šalia akmens arba po juo bus įkasta kapsulė. Taip pat bus informacinis stendas, kur žmonės be kita ko galės pamatyti, kaip atrodė senoji švento Jono bažnyčia.
Žinia, prieš keletą metų vyko karštos diskusijos, kaip turėtų atrodyti atstatyta bažnyčia. Pagal vilnietės architektės Elenos Nijolės Bučiūtės parengtą Šv. Jono bažnyčios projektą planuota pastatyti naują raudonų plytų statinį su 40 metrų aukščio bokštu. Buvo numatyta, kad bažnyčios siluetas būtų panašus į 1864-1945 m. stovėjusią gotikinio stiliaus šventovę, tačiau jos tūris ir proporcijos būtų mažesnės. Dėl to ir kilo didžiausios diskusijos - esą ir bažnyčia, ir bokštas turėtų būti tokie, kokie buvo.
Pasak J. Aušros, dabar nuspręsta atskirti bažnyčios ir bokšto projektus.
"Dabar yra patvirtintas tik bažnyčios projektas, o bokšto projektą reikės perdaryti. Tuo žada užsiimti architektas Edmundas Andrijauskas. Norime, kad atstatytas bokštas būtų kuo artimesnis buvusiam. Tai turėtų būtų patrauklus objektas ne tik klaipėdiečiams, bet ir miesto svečiams. Planuojama bokšte įrengti liftą, kuriuo būtų galima pasikelti iki pat viršaus ir grožėtis miesto panorama, tam bus įrengta stebėjimo aikštelė", - sakė J. Aušra.
Kaip paremti
Pinigines aukas įvairia valiuta galima siųsti bankiniu pavedimu į specialią saskaitą, pažymint, kad tai - auka Šv. Jono bažnyčiai atstatyti. Saskaita: Nr. LT74 7044 0600 0651 1152, AB SEB bankas, SWIFT: CBVILT2X.
Ką mena istorija
* Pasak istoriko Kęstučio Demerecko, Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčios Turgaus gatvėje kertinis akmuo buvo padėtas 1696 m. Jos statybai miestiečiai rinko lėšas keturiolika metų.
* 1706 m. bažnyčia pašventinta. Ji buvo 38 metrų ilgio, 28 metrų pločio. 50 metrų siekęs bažnyčios bokštas buvo statomas dar 20 metų jau po bažnyčios atidarymo, vėliau jis buvo dar paaukštintas iki 61 metro.
* Didžiojo gaisro 1854 m. metu nukentėjusios bažnyčios atstatymu rūpinosi pats Prūsijos karalius. Ji buvo atstatyta pagal garsiausio Prūsijos architekto F. A. Štiulerio projektą, atstatytoji bažnyčia su 75 m. į aukštį besistiebiančiu bokštu tapo aukščiausiu visuomeniniu pastatu ir geografiniu Klaipėdos centru.
* Po Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo susprogdinta, jos griuvėsiai nuvalyti.

Prie Šv. Jono bažnyčios statybos prisidės ir savivaldybė

Kamilė SAKALAUSKAITĖ
Vakarų Ekspresas www.ve.lt

Pokario metais sugriautos Šv. Jono bažnyčios atstatymo garbės kuratoriumi išrinktas meras Vytautas Grubliauskas vakar žadėjo, jog pasiruošimo darbai bus pradėti dar iki miesto gimtadienio.
Pasitarimo, kuriame dalyvavo miesto valdžia bei Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos atstovai, metu nuspręsta, jog svarbu parengti projektinį pasiūlymą, numatyti, kokios reikės savivaldybės pagalbos ir pasirašyti bendradarbiavimo sutartį.
Šiuo metu parengtas bažnyčios projektas dar svarstomas, ketinama atlikti archeologinius tyrimus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio teigimu, šiai dienai ištirta maždaug 50 proc. bažnyčios bokšto pamatų, o likę archeologiniai darbai kainuotų apie 20-30 tūkst. litų.
Istorikas pateikė pasiūlymą bažnyčios teritorijoje rastus 182 žmonių palaikus, saugomus Klaipėdos universitete, perlaidoti kriptose, įrengtose atstatyto bokšto sienose. Taip būtų galima sutaupyti nemažai vietos, kadangi teritorija, kurioje planuojama atstatyti bažnyčią, nėra labai didelė, o norint įrengti požeminę kriptą reikėtų paruošti techninį projektą ir tikėtis paveldosaugininkų leidimo.
Svarstyta galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, dalyvauti antrajame Kaliningrado programos kvietime. Tokiu atveju partnerių tektų ieškoti Rusijoje. Kitas variantas - Norvegijos fondų parama, skirta jūrinio paveldo puoselėjimui. Manoma, kad atstatyta bažnyčia galėtų tapti ne tik svarbiu kultūros paveldo objektu, bet ir turizmo traukos centru.
Šv. Jono bažnyčios projekte pasižadėjusio dalyvauti V. Grubliausko teigimu, atstatymo kelias nelengvas, tačiau tikėtinas. Jam pritarė Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė, patikinusi, jog artimiausiu metu bus parengtas bažnyčios atstatymo darbų planas.

Pagaliau sutarė dėl palaikų perlaidojimo

Asta Kažukauskienė
LTV naujienų tarnyba

Uostamiesčio valdžia ir evangelikų liuteronų bendruomenė sutarė, kur perlaidoti prieš 5 metus rastus beveik 200 žmonių palaikus.
Šie bus palaidoti kriptoje, kurią planuojama įrengti atstatant autentišką sovietmečiu nugriautos bažnyčios bokštą.
Senąją Šventojo Jono bažnyčios vietą archeologai aptiko tik prieš 5 metus. Reformatų bažnyčios liekanos dienos šviesą išvydo nugriovus senąjį saldainių fabriką. Archeologai tada rado ne tik XVI a. paklotų pamatų, gabalėlį autentiškų bažnyčios prieangio grindų, bet ir 182 čia palaidotų, matyt itin gerbtų miestiečių palaikus. Jie iki šiol dūlėja Klaipėdos universiteto saugykloje.
Bažnyčia buvo pagrindinis liuteronų dvasinio gyvenimo centras, o 75 metrų aukščio bokštas – svarbus navigacijos orientyras jūrininkams.
Pokariu sovietai bažnyčią nugriovė. Jos vietą šiandien žymi tik gyvatvorė ir kryžius. Liuteronų bendruomenė siekia bažnyčią atstatyti, jau turi projektą ir leidimą statyti. Naujieji maldos namai bus mažesni nei buvę, tačiau bokštą, kuris bus projektuojamas atskirai, paveldosaugininkai nurodė atstatyti autentiškai. Anot istorikų, bokšte būtų galima įrengti ir kriptą archeologų rastiems palaikams perlaidoti.
„Kintų bažnyčios bokšto sienose iš tikrųjų yra užfiksuoti palaidojimai“, – tvirtino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.
Liuteronų bendruomenė norėtų, kad palaikų perlaidojimo reikalai pajudėtų iki miesto 760 metų jubiliejaus, kuris bus švenčiamas šią vasarą. Tačiau padaryti kažką matoma, anot miesto vadovų, vargu ar įmanoma.
„Jeigu bokšto vietą mes bent jau pažymėtume kuoliukais, tai būtų šiokia tokia projekto pradžia. O šiaip tam dar reikės ir projektavimo, ir archeologijos, ir statybos dalykų. Manau, kad jei per kokius 6–7 metus tai įvyktų, būtų labai gerai“, – savo viltis išsakė Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.
Kada galėtų iškilti naujieji maldos namai – neprognozuojama.
„Miestiečių lėšomis buvo pastatomos ir po gaisro atstatomos visos bažnyčios. Aš tikiuosi, kad ir dabar atrasime vienokių ar kitokių būdų“, – tikino bažnyčios atstatymo iniciatyvinės grupės vadovas Jurgis Aušra.
Lėšų bokštui atstatyti uostamiesčio savivaldybė mėgins gauti iš Europos struktūrinių fondų.

Mirusieji Klaipėdoje neatgauna ramybės

Gediminas Pilaitis ("Lietuvos rytas")

182 žmonių palaikai, kuriuos prieš 5 metus archeologai atkasė Klaipėdos senamiestyje, iki šiol nėra perlaidoti. Toks delsimas jau sulaukė priekaištų dėl nepagarbos mirusiesiems ir palaikų niekinimo.

Prieš penkerius metus archeologai, tyrinėdami Klaipėdos senamiestį, buvusio karamelės fabriko teritorijoje, kur XVI–XVII amžiais stovėjo Šv.Jono bažnyčia, aptiko 182 čia palaidotų žmonių palaikus.

Klaipėdos savivaldybė, istorikai, paveldosaugininkai ir vietinė evangelikų liuteronų bendruomenė negali sutarti dėl naujos kapavietės.

Todėl antropologų jau seniai ištirti ir aprašyti senųjų miesto gyventojų kaulai iki šiol saugomi Klaipėdos universiteto patalpose.

Medinių karstų su rankenomis liekanos sukrautos į bendrovei „Invalda” priklausantį sandėliu paverstą seną pastatą. Buvusių kapinių vietoje „Invalda” norėjo statyti prabangų viešbutį su restoranu, parduotuvėmis.

Verslininkams pristigus lėšų ir šis projektas įstrigo.

„Vos spėjame pirkti naujas spynas. Vandalai nupjausto metalo grotas, braunasi į sandėlį ir lenda prie karstų”, – sielojosi ne vienos paveldosaugininkų pastabos dėl blogai saugomų karstų liekanų sulaukęs „Invaldos” atstovas Vilius Skukauskas.

„Keista, kad išniekinus žmonių amžinojo poilsio vietą per tiek laiko nerasta vietos, kur būtų galima palaidoti iškastus palaikus. Jokios pagarbos mirusiesiems. Jei tokios problemos nespręsime civilizuotai, greitai nebus ko laidoti”, – piktinosi Seimo narys klaipėdietis Evaldas Jurkevičius.

Mokslininkai teisinasi, kad ne jų, o Klaipėdos savivaldybės pareiga pasirūpinti senais kaulais. Uostamiesčio valdžios atstovai žada perlaidoti palaikus, kai sudaryta komisija išanalizuos visus gautus siūlymus.

E.Jurkevičius ragina senųjų klaipėdiečių kaulus palaidoti sovietmečiu nušluotose senosiose uostamiesčio kapinėse, kurias užgožė Skulptūrų parkas: „Nekrikščioniška tampyti palaikus iš vienos vietos į kitą.”

Kapuose – iškilių žmonių palaikai

* Istoriniai šaltiniai liudija, kad Šv.Jono bažnyčios ir kapinių teritorija buvo kur kas didesnė nei archeologų atidengti plotai, kuriuose rasta žiedų, žalvarinių karstų liekanų.

* XVI–XVII amžiais čia buvo laidojami ir paprasti miestiečiai, ir tuomečio elito atstovai – kunigai, aukšto rango kariškiai, pirkliai, karališkojo valsčiaus tarnautojai.

* Šv.Jono bažnyčios teritorijoje palaidotas Friedrichas Praetorius – iškilus dvasininkas, „Vokiečių–lietuvių kalbų žodyno” sudarytojas, giesmių kūrėjas.

* Seniausiose miesto kapinėse archeologai galėjo atrasti ir pirmojo Biblijos vertėjo į lietuvių kalbą kunigo Jono Bretkūno dukters palaikus.

* Bažnyčios rūsiai priglaudė Prūsijos kunigaikščio nemalonę užsitraukusio pulkininko Christiano Ludwiko von Kalcksteino kūną – šiam maištininkui 1672 metais Klaipėdos pilyje buvo nukirsta galva.

Vakarų ekspreso skaitytojų Klaipėdos TOP-10

1. Olando kepurė
2. Senamiestis
3. Jūrų muziejus ir delfinariumas
4. Šv. Jono bažnyčia
5. Poilsio parkas
6. Klaipėdos pakraščių piliavietės, gyvenvietės ir kapinynai - Žardė, Laistai ir Purmaliai
7. Smiltynė, Kopgalis
8. Vilhelmo kanalas ir jo šliuzai
9. Klaipėdos pilis
10. Jūra.

Giedrė NORVILAITĖ "Vakarų Ekspresas"

Daugiau nei pusę metų trukusios "Vakarų ekspreso" inicijuotos geriausiai Klaipėdą reprezentuojančių istorinių, gamtinių, kultūrinių vertybių paieškos jau baigtos. Savo mintis išsakius įvairiausių sričių specialistams ir nuomonę balsavimu išreiškus dienraščio skaitytojams, išgrynintas Klaipėdos TOP-10.
Pasak VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorės Romenos Savickienės, užsienyje tokius "topus" turi praktiškai kiekvienas miestas. Tiesa, jei jis yra mažesnis, "topas" paprastai vienija viso regiono lankytinas vietas ir vertybes. Kaip masalas turistams į sąrašus įtraukiami ne tik iškiliausi gamtos, istorijos, architektūros objektai, bet ir tokie miesto ar regiono patrauklumą kuriantys išskirtiniai dalykai kaip, pavyzdžiui, alus.
"Mes taip pat vien miestu neapsiribojame - turistams siūlome apžiūrėti Nidą, Palangą, Ventę", - sakė R. Savickienė.
Iki šiol Klaipėda tokio oficialaus "topų" sąrašo neturėjo. Klaipėdos turizmo ir informacijos centras savo svetainėje pateikia tik ilgą lankytinų vietų sąrašą su trumpais aprašais ir fotografijomis. Jame - lankomi objektai, galerijos, muziejai, parkai.
Turistams - nelabai
R. Savickienė pripažino, jog "Vakarų ekspresui" pradėjus Klaipėdos TOP-10 rinkimus, iš šio projekto tikėtasi apčiuopiamo ir naudingo rezultato - dešimtuko, kurį bus galima siūlyti turistams ir įtraukti į specialius jiems skirtus leidinius. Vis dėlto klaipėdiečių pasirinkimas R. Savickienę nustebino - akivaizdu, jog klaipėdietis ir turistas mūsų miestą mato bei vertina skirtingai.
"Šis TOP-10 turistams nelabai tinkamas. Pavyzdžiui, Olando kepurė, kuriai skirta daugiausiai balsų, pirmiausiai nėra Klaipėdoje, be to, turistams šio objekto aplankyti nepasiūlysi, nes iškart kyla nepatogumų - kaip privažiuoti, kaip surasti", - svarstė R. Savickienė.
Iš daugybės objektų klaipėdiečių išrinkti senamiestis, Jūrų muziejus, Smiltynė, jūra, anot R. Savickienės, ir iki šiol visada buvo siūlomi turistams. Tiesa, jai pasirodė keista, kad nėra išskirta, pavyzdžiui, mažoji architektūra, tačiau tai galbūt ir telpa po senamiesčio "stogu".
"Šv. Jono bažnyčia, būkim atviri, yra tik tuščia vieta. Čia kazusas, kaip ir su Klaipėdos pilimi - pilies nėra. Taip, yra poternos, bet visi įsivaizduoja kažką tokio, kaip Trakų pilis. Su Švento Jono bažnyčia to paties pokšto nepakartosi. Lygiai taip pat neįmanoma lankomiausiu objektu pavadinti Vilhelmo kanalo ir Žardės, Laistų", - sakė R. Savickienė.
Apie Poilsio parką turisto akimis ji taip pat turi savo nuomonę. Klaipėdiečiai šiai miesto vietai jaučia nostalgiją iš senų laikų, tačiau turistui kur kas įdomesnės yra šalia šio parko įsikūrusios vokiškos kapinaitės. Pats parkas kada nors, jį sutvarkius, gal ir galėtų būti siūlomas aplankyti turistams, tačiau šiuo metu turizmo specialistai baimintųsi apie jį net ir užsiminti - parke ne tik netvarkinga, bet ir nesaugu, ypač vakare.
"Vis dėlto labai gerai, kad klaipėdiečiai turėjo progą pagalvoti apie savo miestą ir tai, ką turime vertingiausio. Galbūt ateityje kad ir tas pats Vilhelmo kanalas bus vieta, kurią lankys turistai - kai ten bus galima pasiirstyti, paplaukioti laiveliais. Tokiu keliu ir galėtume eiti", - reziumuodama sakė R. Savickienė.

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės

Gražina JUODYTĖ "Vakarų Ekspresas"

Apie gyvenimą prieškarinėje Klaipėdoje pasakoja Povilas Pukys, išleidęs impresijų knygą "Anuokart prie uosto".

Jūsų išleistoje knygoje greta istorinių faktų jaučiama ir nostalgija bei praeities idealizavimas.

Senatvė taip jau surėdyta - vaikystės metus gerai prisimeni, o kas prieš savaitę nutiko, - ne... Anuometinę Klaipėdą matau, girdžiu ir net užuodžiu. Girdžiu, kaip ūkauja laivų sirenos žiemos uoste. Uodžiu akmens anglies dūmus, kylančius iš namų, iš celiulozės fabriko aukštų kaminų. Lakstau Biržos, Liepojos gatvėmis, kurių grindinys ne juodu asfaltu klotas - keturkampiais tašytais akmenimis grįstas. O trotuarai (taip šaligatvius vadindavom) kloti didelėmis smiltainio plokštėmis, kurių pakraščiai nudėlioti pilkais tašytiniais kalkakmenukais. Et, smagių prisiminimų su kaupu: klasės moksleivių žiemos iškylos į Foersterei vadinamus Girulius rogutėmis, sukabintomis ilgon uodegon, traukiamomis apšarmojusio arklio; pavasario sekmadieninės iškylos dviračių taku per mišką; ir vasaros maudynės Baltijos jūroje, persikėlus Kuršmarėmis laivu į Smiltynę, mūsų Sandkrugu vadintoje;ir krykštavimai, rudens audros bangų purslais aptaškytiems ant Šiaurės molo prie Baltojo švyturio...

Ne idealizavimas tai, ne nostalgija, tai - meilė vaikystei, kuri žmogui duota viena. Viena ir nepakartojama. Klaipėda su uostu, Baltija buvo ir liks vilionė, kurlink veržiasi siela. Nei dešimtys metų, nei šimtai kilometrų - jokia kliūtis.
Jums tėvai ir seneliai diegė evangelikų liuteronų tikėjimo tiesas. Kaip ši konfesija reiškėsi prieškario Klaipėdoje? Ar atmintyje liko Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia, dėl kurios atstatymo dabar diskutuojama?

Mano senelis Martinas Pukis buvo Žodžio sakytojas, surinkimininkas. Smilgynuose, Plikių parapijoje, jis turėjo 30 hektarų ūkį, bet pats jo nedirbo. Namų ūkį ir laukų darbus buvo pavedęs savo pačiai ir sūnums. O pats keliavo po aplinkines parapijas ir ūkininkų stubose skelbė Evangeliją. Vienas jo sūnų - mano tėvas Jokūbas - nuo mažumės nemėgo žemės darbų. Tad anksti išsimokino siuvėjo amato ir taipgi keliavo per ūkius, siūdamas šeimininkams mantelius (kaimiško kirpimo paltai), o moterims - kedelius (kaimo darbams pritaikyti sijonai).

Klaipėda tuomet perdėm liuteroniška buvo. Tarp tuzino tikinčiųjų vieną kitą kataliką rasdavai.
Profesionalesnio, miestietiško amato siekimas mano tėvą 1927 metais atvedė į Klaipėdą. Drauge jis "atsigabeno" ir tėvų įdiegtą dievobaimingumą - "Melskis ir dirbk!" Tėvas asketinį tikėjimą nuo mažens skiepijo ir man.
Sekmadieniais dažniausiai eidavome į Žemininkų - Švento Jokūbo - bažnyčią. Per karą ji liko nesugriauta, tik kiauru stogu. Bet sovietai ją sunaikino, o ant pamatų pastatė "Neptūno" restoraną. Per didžiąsias šventes tėvas mane vesdavosi ir į Švento Jono bažnyčią. Tuomet pamaldos būdavo laikomos ir lietuviškai.

Iki šiol akiai maloniame tuometinės Klaipėdos panoramos vaizde mano atmintyje aukščiausiai kyšo Jono bažnyčios bokštas. Be jo neįmanoma Klaipėdos įsivaizduoti. Nėra Jono bokšto - nėra Klaipėdos...

Gaila, kad valdžia nesiryžta Jono bažnyčios atstatyti tokios, kokia ji prieš karą buvo. Čia vyktų ekumeninės pamaldos, čia būtų rengiami rimtosios muzikos koncertai, rinktųsi posėdžiauti įvairios visuomeninės organizacijos ir panašiai. Žodžiu, atkurtoji Jono bažnyčia galėtų būti miesto dvasinės kultūros centras.

Manau, nevykęs yra ketinimas statyti ant Jono bažnyčios pamatų nedidelę bažnyčią. Gerbkim šventą vietą, geriau tegu lieka atminčiai skveras su Kristaus kryžium. Naujas statinys prašosi naujos vietos.

Kurios vietelės Klaipėdoje Jums yra šventos?
Kepyklos - konditerijos krautuvėlės, kuriose kepėjai su riebiais paliaukiais ir statmenomis baltomis kepurėmis maloniai prekiauja. Argi gali užmiršti šokoladu, cinamonais ir vanile kvepiančius pyragus pyragaičius... Žuvų turgus antradieniais - šeštadieniais Pilies kanalo prieplaukoje. Žvejų valtyse laimikio - kiek širdis geidžia... O kas dabar? Nesibaigiančios priekabės ir kliautys!

Paveldosaugininkai prispaudė ir šventą Joną.

2009 m. lapkričio 23 d.

Klaipėdos evangelikai liuteronai sukryžiavo ietis su Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniu padaliniu dėl Šv. Jono bažnyčiosstatybos. Mat paveldosaugininkai neleidžia bendruomenei priklausančiame sklype Turgaus g. 24 statyti naujai suprojektuotos šventovės. Anot jų, čia gali būti tik atstatyta arba atkurta autentiška iki Antrojo pasaulinio karo stovėjusi bažnyčia. Tuo metu evangelikai liuteronai mano, jog šis draudimas - ciniškas, pažeidžiantis religinės bendruomenės interesus bei nuosavybės teisę.
Gavęs neigiamą Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo Naglio Puteikio atsakymą dėl Šv. Jono bažnyčios atstatymo, Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės aktyvas surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje išdėstė savo poziciją.
Pokalbyje dalyvavo Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Reinoldas Moras, Šv. Jono bažnyčios atstatymo iniciatyvinės grupės vadovas Jurgis Aušra, Klaipėdos savivaldybės mero pavaduotoja Judita Simonavičiūtė, parapijos tarybos nariai Kazimieras Ruikys, Lilija Kuzminskienė, Arnold Piklaps, Arūnas Baublys ir kt.
Projektuota preciziškai
K. Ruikys: Bažnyčios projektas buvo rengiamas jau turint žemės sklypą, detalųjį planą, gavus, vėliau pratęsus, projektavimo sąlygų sąvadą.
L. Kuzminskienė: Organizavome du architektūrinius konkursus. Vienas įvyko 2003-iųjų lapkritį. Jame buvo nuspręsta, koks bus bažnyčios tūris, užstatymo plotas. Nubrėžtos gairės tolesniam projektavimui, tačiau nė vienas iš pateiktų 8 variantų negavo teisės toliau pratęsti projektavimo darbus. 2004 m. gegužę surengtas antrasis konkursas. Šio konkurso metu pirmenybė buvo suteikta architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektui. Pritarus Architektų sąjungai, buvo pradėti projektavimo darbai.
2005 metų balandžio, rugsėjo ir 2006 metų vasario mėnesį vyko trys vieši architektūrinės bažnyčios dalies pristatymai. Juose dalyvavo Architektų sąjungos nuolatinės komisijos nariai, tačiau posėdžiai buvo išplėsti ir buvo skelbiama, jog juose gali dalyvauti visi norintieji. Architektų komisija leido vykdyti darbus ir tada gavome pirmąjį projektavimo sąlygų sąvadą. Be to, suderinome architektūrinį projektą su miesto vyr. architektu, savivaldybės Paveldo skyriumi ir Kultūros paveldo departamentu.

Projektavimo darbai ilgai užtruko todėl, kad keitėsi įstatymai. Be to, buvo labai atsakingai pažvelgta į bažnyčios akustiką. Užtruko priešgaisrinės saugos, inžinerinių tinklų derinimai.
Šiuo metu vykdoma projekto ekspertizė ir pabandėme iš anksto suderinti projektą su Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniu padaliniu, kadangi manome, jog šis projekto etapas baigtas. Į uostamiesčio paveldosaugininkus kreipėmės šių metų rugpjūčio pradžioje. KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo Naglio Puteikio pasirašytą atsakymą gavome spalio pabaigoje, po antro užklausimo. Atsakymas - neigiamas.
J. Simonavičiūtė: Evangelikų liuteronų bendruomenė atgavo žemės sklypą ir ji yra laisva nuspręsti, ką daryti šiame sklype. Savivaldybė neketina įsakinėti, kaip ši bendruomenė turi elgtis.
Jeigu kyla kokių nors problemų, mes pasiruošę padėti jas spręsti. Jeigu mieste dar viena religinė bendruomenė turės savo bažnyčią - mes tik džiaugsimės. Iš mūsų pusės niekada nebuvo jokių vilkinimų ar prieštaravimų tokios bažnyčios atsiradimui.
Kreipsis į teismą
J. Aušra: Jono bažnyčia jau buvo atstatyta tris kartus. Kiekvieną kartą vis kitokia.
Tris kartus parapijai buvo leista nuspręsti, kokią bažnyčią statyti ar atstatyti, o dabar - ne. Kodėl vienas biurokratas turi teisę nuspręsti už parapiją, ko jai reikia?
Antras loginis klausimas - kurio laikmečio bažnyčią paveldosaugininkai norėtų atstatyti?
A. Baublys: Paveldosaugininkai labai nori "prisirišti" prie vieno amžiaus, tačiau miestas keičiasi. Sutinku, jog reikia kovoti, kai griaunamas paveldas, kaip buvo nugriautas "Lūjos" pastatas, tačiau Jono bažnyčios situacija - kitokia.
J. Simonavičiūtė: Miestas keičiasi ir kiekviena karta jame palieka savo pėdsakus. Kas gali pasakyti, kas vertingiau: ar dabar Teatro aikštėje stovinti Anikė, ar kadaise šioje vietoje buvę Klaipėdos pilies ravelinai, kuriuos, atstatant pilį, paveldosaugininkai gali reikalauti atkurti? Asmeniškai man vertingesnė yra Anikė.
R. Moras: Kodėl norima išgrūsti evangelikus liuteronus iš vietos, kuri visada buvo jų? Kyla abejonė, ar paveldosaugininkų reikalavimai nėra susiję su kokiais nors interesais į šį itin vertingą senamiesčio sklypą?
J. Simonavičiūtė: N. Puteikis pasiūlė bendruomenei kreiptis į Vyriausybę ir prašyti, kad būtų atstatyta autentiška Jono bažnyčia, kaip atlygis už pokariu šiai bendruomenei padarytą skriaudą. Taip pat, kaip žydai kovojo dėl savo turto ir atsikovojo. Išties, tai - skaudi tema, tačiau Klaipėdos evangelikai liuteronai nemano, jog ekonominio sunkmečio metu galėtų reikalauti iš Vyriausybės, ar iš miesto, iš visų mokesčių mokėtojų lėšų bažnyčiai pastatyti. Visus tris kartus šią bažnyčią parapija atstatė savo lėšomis. Tokia šios bendruomenės pilietinė pozicija.
A. Baublys: N. Puteikis tokiais pareiškimais pažeidžia nuosavybės teisę, demonstruoja bendražmogiškų vertybių nesupratimą ir cinizmą, nes Šv. Jono bažnyčios idėja - susitaikinimas tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos.
R. Moras: Projektą, kad ir su neigiama paveldosaugininkų išvada, teiksime svarstyti nuolatinei statybos komisijai, tačiau neketiname tylėti. Neatmetame galimybės dėl pažeistų religinės bendruomenės interesų kreiptis tiek į vietinius, tiek į tarptautinius teismus.
Nenori amžiaus statybos
A. Piklaps: Svarbus bažnyčios tikslingumo klausimas. Evangelikų liuteronų parapija Klaipėdoje šiuo metu turi apie 1200 narių. Tokiai nedidelei parapijai nėra prasmės statyti tokią didelę bažnyčią, kokia buvo tais laikais, kai šio tikėjimo žmonės sudarė miestiečių daugumą. Klaipėdoje jau yra dvi didelės bažnyčios, kurių statyba užtruko kelis dešimtmečius ir dar nesibaigė. Mūsų bendruomenė nenori pradėti trečios amžiaus statybos. Mums reikalingas nedidelis, tačiau pagal paskirtį naudojamas pastatas.
J. Aušra: E. N. Bučiūtės suprojektuotos Jono bažnyčios paskirtis būtų daugiafunkcinė. Kaip ir Juodkrantėje, Nidoje veikiančiose evangelikų liuteronų bažnyčiose, joje vyktų ne tik pamaldos, bet ir akademinės muzikos koncertai, veiktų biblioteka. Galėtų būti eksponuojama tai, kas išliko vertingo iš anksčiau veikusios bažnyčios. Projekte numatyta ir turistams patraukli funkcija - pakilimas liftu į bokštą, kuriame būtų įrengta apžvalgos aikštelė.
Suprojektuota bažnyčia išlaiko senosios ikikarinės bažnyčios stilistiką, tačiau yra mažesnė. Bokštas buvo 75 metrų aukščio, dabar - 45 metrų. Proporcingai sumažinta ir visa bažnyčia. Pagrindinis kriterijus - funkcionalumas. Viduje numatyta 400 sėdimų vietų salė - tai yra dvigubai daugiau nei turime dabar.
Beje, vokiečiai, pamatę šį projektą mus kritikavo, kad bažnyčia - dar per didelė. Didelės statybos - jau praeityje. Nei lenkai, nei vokiečiai, nei skandinavai jau nestato didelių bažnyčių.
K. Ruikys: Atstatyti tokios bažnyčios, kokia stovėjo prieš karą, nepajėgs dar kelios kartos. Vien jos tyrinėjimo darbų kaina prilygtų dabar suprojektuotos bažnyčios vertei.
Iš KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo Naglio Puteikio rašto

... Jūsų projektuojamo sklypo reikalavimai yra nustatyti specialiajame plane - Klaipėdos m. tarybos 1997 03 20 sprendimu nr. 28 "Klaipėdos senamiesčio teritorijos sklypų suplanavimo projekte". Jame sklypo Turgaus g. 24, Klaipėdoje režimas yra nustatytas A99* aprašyme "tik Šv. Jono bažnyčios atstatymui". Klaipėdos teritorinis padalinys neturi duomenų, kad šio specialiojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojusiuose teisės aktuose būtų atskleista sąvoka "atstatymas".
Galime daryti motyvuotą prielaidą, kad plano rengėjai naudojosi bendrine žodžio "atstatymas" prasme, kuri nurodyta lietuvių kalbos žodynuose. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (t. I-XX, 1941-2002): elektroninis variantas - Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2005. - www.lkz.lt) žodį "atstatyti" aiškina kaip vėl pastatyti, atkurti: A. sugriautą namą, miestą. / sngr.: Trobas atstatė". Sinonimų žodynas (Liberis Antanas, V., Lietuvių kalbos institutas, 20020 žodžio "atstatyti" sinonimą pateikia žodį "atkurti". "Atstatymo" sąvoka iš esmės neprieštarauja 2004 m. priimto LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo sąvokai "atkūrimas". /.../ "Atkūrimas" - neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtinais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštovaizdžio darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai".
Remiantis turima sklypo Turgaus g. 24 Klaipėdoje istorine, architektūrine, urbanistine ikonografine medžiaga, atstatyti arba atkurti šiame sklype galima tik iki antro pasaulinio karo šiame sklype stovėjusią bažnyčią, o ne mažesnę jos kopiją ar mažesnį panašų modelį.
"Klaipėdoje įstatymai negalioja"

Dainius ELERTAS, Klaipėdos kultūros paveldo tarybos prie Kultūros paveldo departamento pirmininkas
E. N. Bučiūtės projektas būtų neblogas, tačiau realizuoti jį numatytoje vietoje teisiškai neįmanoma. To neleidžia paveldosaugos įstatymai. Vienas iš argumentų yra tai, jog šiame sklype yra įteisinta kapavietė. Tad šiame sklype negalima jokia nauja statyba. Leidimą ją projektuoti proceso pradžioje buvo davęs tuometinis Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas Algirdas Gintaras, kuris vėliau buvo atleistas dėl to, kad netinkamai ėjo pareigas.
Bažnyčios statybos komitetas naudoja žodį "atstatymas", tačiau jis neatitinka turinio. Susitikimuose su bendruomene buvo pateikta keletas alternatyvų realizuoti projektą gretimuose sklypuose, atiduoti bendruomenei ant vienos iš buvusių Jono bažnyčių pamatų ir bažnyčių neteisėtai pastatytus Jono apartamentus, atstatyti prieškarinės bažnyčios bokštą ar altorinę dalį. Variantų gali būti įvairių, svarbiausia - neužkirsti galimybės atstatyti Jono bažnyčią.
Kodėl tai verta daryti? Atlikti tyrimai pabrėžia išskirtinę prieškariu Klaipėdoje stovėjusios bažnyčios reikšmę ne tik religine, architektūrine, menine prasme, bet geodezijos bei kartografijos srityse.
Jono bažnyčia reikšminga buvo ne tik todėl, kad ją projektavo vienas garsiausių Europoje architektų Štiuleris. Jos bokštas buvo ne tik orientyras laivams, bet ir vienas iš orientyrų nustatant žemės elopsoidą bei taškas, kuris padėjo sujungti skirtingas Rusijos ir Vakarų Europos kartografijos sistemas.
Įvertinus šias vertes, Šv. Jono bažnyčios atstatymas su papildomomis funkcijomis gali būti reikšmingas ne tik evangelikų liuteronų bažnyčiai, Klaipėdos miestui, bet ir valstybiniu mastu, tačiau toks procesas gali prasidėti tik bendro sutarimo, o ne prieštaravimo būdu.
Dabar bendruomenė prieštarauja, o savivaldybė, kuriai atstovaujanti vicemerė ir evangelikų liuteronų bendruomenės narė Judita Simonavičiūtė painioja viešuosius bei privačius interesus, proteguoja Bučiūtės projektą. Kodėl? Nežinau. Kodėl miesto vyr. architektas Almantas Mureika pasirašė sutikimą statyti Jono apartamentus? Juk jis matė senamiesčio schemą ir puikiai žinojo, jog toje vietoje buvo kapavietė. Vienintelis paaiškinimas, jog čia - Klaipėda. Čia Lietuvos Respublikos įstatymai negalioja. Tokia yra mūsų miesto specifika. Tenka dėl to tik apgailestauti.

Jurga PETRONYTĖ "Vakaru ekspresas"

Paveldosaugininkai keičia Šv. Jono bažnyčios statybų planus

Jurga PETRONYTĖ "Vakaru ekspresas"
2008 m. Liepos 29 d.

Klaipėdos evangelikai liuteronai negalės pasistatyti naujos bažnyčios jiems grąžintame žemės sklype Klaipėdos senamiestyje, Turgaus gatvėje, nes šioje vietoje galima tik atkurti autentišką Šv. Jono bažnyčią, sugriautą Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Prie tokios išvados buvo prieita viešoje diskusijoje dėl Šv. Jono bažnyčios atstatymo.

Atkurti prieškariu Klaipėdos senamiestyje stovėjusią Šv. Jono miestiečių bažnyčią, atstatyti ją tokio pat tūrio, tačiau keičiant vidaus išplanavimą, statyti naują - mažesnę - evangelikų liuteronų šventyklą toje pačioje ar kitoje vietoje, - praėjusią savaitę svarstė istorikai, kultūros paveldo specialistai, architektai, evangelikų liuteronų bendruomenės, Klaipėdos savivaldybės atstovai bei miestelėnai.

Apskrito stalo diskusiją inicijavo Klaipėdos kultūros paveldo taryba prie Kultūros paveldo departamento. Pasak šios tarybos pirmininko Dainiaus Elerto, diskusiją inspiravo tai, jog ant senosios bažnyčios pamatų uostamiesčio evangelikų liuteronų bendruomenė su Klaipėdos miesto savivaldybės ir uostamiesčio architektų pritarimu ketina statyti naują kitokių formų, tūrio ir silueto bažnyčią. Bažnyčios projektą šiuo metu svarsto ekspertai.

Tuo metu šią savaitę, pasak D. Elerto, bus apibendrintos diskusijoje išsakytos nuomonės, o kitą - atsakingų institucijų atstovai vėl rinksis į susitikimą, kuriame bus apsispręsta dėl tolesnių veiksmų.

Procesą dar galima pakeisti

Dainius Elertas, Klaipėdos kultūros paveldo tarybos prie Kultūros paveldo departamento pirmininkas

Tokio pastato statyba Klaipėdos senamiesčio centre užkirstų kelią atkurti kultūros paveldo vertes, padarytų nepataisomą žalą kompleksinėms Klaipėdos senamiesčio vertėms, sumažintų objekto patrauklumą turizmui. Teisiškai naujo objekto statyba šioje vietoje yra neįmanoma. Tokios išvados priėjusi Klaipėdos kultūros paveldo taryba prie Kultūros paveldo departamento gali pradėti stabdyti prasidėjusį naujos bažnyčios statybų procesą. Tačiau kol architektūrinį projektą svarsto ekspertai ir kol leidimas statybai dar nėra išduotas, dar galima sprendimą pakeisti kitais būdais.

Jurgis Aušra, Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės atstovas, naujos bažnyčios statybos komiteto atstovas

Šiandien galvoti reikia ne apie tai, kokia graži ši bažnyčia buvo kadaise, o kokia jos perspektyva. Aš vienareikšmiškai norėčiau matyti šioje vietoje bažnyčią tokią, kokia ji buvo prieš karą. Mūsų bendruomenė tolerantiška, tad pritartų bažnyčios funkcijų išplėtimui. Joje galėtų vykti koncertai, būti biblioteka, kultūros centras. Tokio masto projektui įgyvendinti galbūt būtų galima pritraukti investicinių Europos Sąjungos fondų lėšas.

Ričardas Zulcas, Klaipėdos savivaldybės administracijos Ekonomikos ir strategijos departamento direktorius

Klaipėdos savivaldybės administracijos specialistai domėjosi bažnyčių atstatymo projektais kitose šalyse. Latviai ketina atstatyti dvi XVII a. bažnyčias, tačiau Europos Sąjungos fondų parama jie nesinaudoja. Savo jėgomis vokiečiai atstatė garsiąją Fraukirche Drezdene. Garnizono bažnyčios Postdame atstatymui du trečdalius lėšų surinko bendruomenė, įsteigusi specialų fondą, vieną trečdalį - skyrė miestas ir valstybė.

Taigi reikia mieste steigti fondą, rinkti aukas ir statyti. Klaipėdos miesto savivaldybės prioritetas šiuo metu yra Klaipėdos pilies tūrio atstatymas.

Valstybė turi grąžinti skolą

J. Aušra

Kiek man žinoma, atstatant bažnyčią Drezdene buvo panaudotos investicinių Europos Sąjungos fondų lėšos.

Taip pat norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybė perėmė per karą priverstinai į Vokietiją pasitraukusių klaipėdiškių turtą ir perdavė jį naujiems šio krašto gyventojams. Skirdama lėšų Šv. Jono bažnyčios atstatymui, ji kompensuotų skolą seniesiems klaipėdiškiams ir atkurtų istorinį teisingumą.

Vidmantas Plečkaitis, Klaipėdos miesto tarybos sekretorius

Kalbant apie bažnyčios atstatymą, reikėtų galvoti ne tik apie bažnyčios kontūro atkūrimą, bet ir apie medžiagas, iš kurių ji bus statoma, technologijas, o Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei, kuri neturi namų, kaip suprantu, brangi kiekviena diena. Ji nori turėti savo maldos namus kuo greičiau.

Taigi šias kalbas reikia pradėti nuo sąmatos, išsiaiškinti, kiek autentiškos bažnyčios atstatymas kainuotų. O tada kalbėti apie šio uostamiesčio simbolio atkūrimą.

Mes turime pavyzdį - laivą "Meridianas". Jis buvo tragiškos būklės, tačiau įsteigus fondą, buvo surinktos lėšos ir klaipėdiečiai išgelbėjo savo miesto simbolį.

Taip pat turime ir du blogus pavyzdžius - dvi didžiules, dešimtmečiais nebaigiamas statyti, katalikų bažnyčias naujuose rajonuose.

Nesinorėtų, kad mieste prasidėtų dar viena šimtmečio statyba. Evangelikų liuteronų bendruomenės pagrindu turėtų būti steigiamas fondas, kuris rinktų lėšas bažnyčios atstatymui.

J. Aušra

Iš aukotų pinigų Lietuvinininkų aikštėje buvo pastatytas paminklas Martynui Mažvydui, tačiau Šv. Jono bažnyčios projekto mastas yra daug kartų didesnis. Todėl iniciatyvos dėl jo įgyvendinimo turėtų imtis Klaipėdos miesto savivaldybė, turinti pagrindinį sprendžiamąjį balsą mieste.

Klaipėda - stebuklų miestas

Audrius Keistys, teisininkas

Evangelikų liuteronų bendruomenė pirmiausia turėtų atkurti nuosavybės teises į sklypą, kuriame norima statyti bažnyčią. Jei kyla teisinių kliūčių statyti mažesnę šventyklą, už kokią bendruomenė pajėgi prisiimti atsakomybę, turėtų būti suteiktas sklypas kitoje, ne senamiesčio teritorijoje.

Ramunė Staševičiūtė, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė

Jei yra nors mažiausia galimybė bažnyčią atstatyti, - ją reikia atstatyti. Klaipėdos liuteronų evangelikų bendruomenė pasirinko panašios išvaizdos kaip buvusioji, tačiau mažesnio tūrio bažnyčios projektą. Tokį, kurį gali įgyvendinti.

Jeigu paveldo komisija mato, kur gauti lėšų tokios didelės bažnyčios, kokia buvo prieš karą, atstatymui, tegul imasi iniciatyvos. Kalbėti galima dar 25 metus, tačiau bendruomenei reikia namų dabar. Šioje situacijoje akivaizdu, kad mūsų norai kertasi su galimybėmis.

Algimantas Gražulis, Valstybinės kultūros paveldo komisijos kontrolės tarnybos vyr. specialistas

Šv. Jono bažnyčios atstatymas yra ne evangelikų liuteronų bendruomenės, net ne Klaipėdos miesto, bet nacionalinės, net tarptautinės reikšmės dalykas. Kalbant apie šios bažnyčios atstatymą, būtina akcentuoti jos vertes. Labai svarbi istorinė vertybė, jog ši bažnyčia buvo susijusi su tokiomis asmenybėmis, kaip Prūsijos karalius Vilhelmas IV, pirmasis Prūsijos architektas Štiuleris. Taigi aš pasisakau už tikslaus autentiškos bažnyčios atkūrimo idėją, tačiau norint imtis tokio projekto, būtina atlikti labai detalius tyrimus. O šiuo metu tyrimai nėra atlikti. Negana to, oficialūs dokumentai, reglamentuojantys minimos teritorijos statusą bei galimas statybas joje, prieštarauja vieni kitiems.

Klaipėdos senamiestis yra valstybės saugoma teritorija, joje yra išlikę senosios bažnyčios pamatai. Taigi ši teritorija negali būti liečiama. Tačiau Klaipėda yra stebuklų miestas ir čia vyksta neįtikėtini dalykai. Čia galima suprojektuoti ir pastatyti viešbučius net Savivaldybės patvirtintame specialiajame plane apibrėžtoje kapinių teritorijoje. Savivaldybė pritarė naujos bažnyčios su bokštu statybai Klaipėdos senamiestyje, o po to patvirtino dokumentą, jog senamiesčio teritorijoje draudžiama aukštuminių pastatų statyba. Tai - tik keletas prieštaravimų.

Reikia klaipėdiečių referendumo

Aušrelė Racevičienė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Paveldotvarkos skyriaus vyr. specialistė

Suprantu Klaipėdos bendruomenės norą vėl matyti senamiestyje Šv. Jono bažnyčią, tačiau norėčiau informuoti apie kliūtis, su kuriomis bus susidurta norint atkurti šventovę.

Norint atkurti bažnyčią, ją reikės statyti ant išlikusių pamatų, kurie yra paveldosauginė vertybė. Taigi teks įvykdyti daugybę paveldosauginių reikalavimų. Pasirinkus atkūrimo kelią, bažnyčia turės būti statoma iš tokių pačių medžiagų ir naudojant tokias pačias archajiškas technologijas. Taigi projekto kaina bus labai didelė.

Kitas, pigesnis, kelias - atkurti tik išorinį bažnyčios vaizdą ir tūrį. Toks sprendimas, priimtas atstatant Valdovų rūmus Vilniuje, susilaukė daug diskusijų ir kritikos, nes tai nėra autentiškas statinys, o tik maketas. Pasirinkus šį kelią, Klaipėdoje iškiltų techninės kliūtys, kaip išsaugoti autentiškus bažnyčios pamatus. Bažnyčios atkūrimas turi būti grįstas labai išsamiais istoriniais tyrimais, ikonografine medžiaga.

Kultūros paveldo departamentas tokiems objektams valstybinių lėšų neskiria. Tai turėtų būti Vyriausybės nutarimas skirti lėšų iš Investicijų fondo.

Virgilijus Kačinskas, Kultūros paveldo centro direktorius

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia pirmiausia turėtų būti įtraukta į kultūros vertybių registrą kaip saugotinas archeologinis objektas. Tik tada galima pradėti jos atkūrimo (ne atstatymo) projektą. Prieš kreipiantis į Vyriausybę, būtina išsiaiškinti, ar tikrai yra konkretūs, detalūs buvusios bažnyčios brėžiniai. Be jų atkūrimas nėra įmanomas.

Labai svarbu, kad šiam projektui pritartų Klaipėdos visuomenė. Taigi klaipėdiečiams siūlyčiau rengti vietinį referendumą.

Kas imsis atsakomybės?

Almantas Mureika, Klaipėdos savivaldybės administracijos Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas, vyr. architektas

Norėčiau priminti, kad minimas sklypas prieš dešimtmetį buvo užstatytas paviljonais, kuriuos buvo norima privatizuoti. Savivaldybės nuopelnas yra tai, jog šis sklypas - išsaugotas ir grąžintas Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei.

Bažnyčios aukštingumo klausimą buvo numatyta spręsti architektūrinio konkurso metu. Pasirinktas architektės Elenos Nijolės Bučiutės projektas atkuria bažnyčią, tik mažesnę ir su mažesniu bokštu. Mes matėme projekto maketus. Urbanistiniu požiūriu šis projektas neprieštarauja Klaipėdos senamiesčio atkūrimo principui, kadangi atkuriama bažnyčios vertikalė.

Mindaugas Sabutis, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas

Statant bažnyčią, svarbiausi resursai yra finansai, žmonės ir laikas. Klaipėdos miesto savivaldybės, valstybės iniciatyva atkurti evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią tokią, kokia ji buvo, mes labai džiaugtumėmės, tačiau taip pat norėtume atsakymo į klausimą, kas imsis atsakomybės už šios iniciatyvos įgyvendinimą, iš kur bus gauta lėšų ir kiek laiko truks tokio masto projekto įgyvendinimas.

Klaipėda - taip pat Lietuva

Valentinas Greičiūnas, Klaipėdos miesto Tarybos narys

Idėja sugrąžinti į Klaipėdos senamiesčio panoramą Šv. Jono bažnyčią yra gera. Bet kokią iniciatyvą galima kritikuoti, nes tai - lengviausia. Realybė, deja, yra tokia. Kiek dešimtmečių mes diskutuojame apie Klaipėdos piliavietės atkūrimą? Tai - net ne religinis objektas, o projektas nepajuda. Klaipėdos senamiestis - nedidelis, kuklus, tačiau jame be Šv. Jono bažnyčios stovėjo dar dvi bažnyčios Tiltų gatvėje. Kažkas turi imtis iniciatyvos atkurti šias vertybes nepaisant to, kad tai ilgas ir sunkus kelias.

Šv. Jono bažnyčia būtinai turi būti įrašyta į valstybės finansuojamų nacionalinių objektų sąrašą. Pažvelkite į Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo programą - prie Klaipėdos jame nėra nė vieno objekto. O turėtų būti, nes Klaipėda yra taip pat Lietuva.

Istorija

* Pasak istoriko Kęstučio Demerecko, Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčios Turgaus gatvėje kertinis akmuo buvo padėtas 1696 m. Jos statybai miestiečiai rinko lėšas keturiolika metų.

* 1706 m. bažnyčia pašventinta. Ji buvo 38 metrų ilgio, 28 metrų pločio. 50 metrų siekęs bažnyčios bokštas buvo statomas dar 20 metų jau po bažnyčios atidarymo, vėliau jis buvo dar paaukštintas iki 61 metro.

* Didžiojo gaisro 1854 m. metu nukentėjusios bažnyčios atstatymu rūpinosi pats Prūsijos karalius. Ji buvo atstatyta pagal garsiausio Prūsijos architekto F. A. Štiulerio projektą, atstatytoji bažnyčia su 75 m. į aukštį besistiebiančiu bokštu tapo aukščiausiu visuomeniniu pastatu ir geografiniu Klaipėdos centru.

* Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo susprogdinta iš pagrindų, ir jos griuvėsiai nuvalyti.

Kreipimasis

2008-07-21 07:17
DĖL KLAIPĖDOS MIESTIEČIŲ JONO BAŽNYČIOS ATSTATYMO
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupui Mindaugui Sabučiui,
Kultūros paveldo departamentui,
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui,
Klaipėdos miesto administracijai,

Klaipėdos kultūros paveldo taryba prie Kultūros paveldo departamento

DĖL KLAIPĖDOS MIESTIEČIŲ JONO BAŽNYČIOS ATSTATYMO
2008-07-01

Klaipėdos kultūros paveldo taryba prie KPD (toliau Taryba) apsvarstė naujosios Klaipėdos miestiečių Jono bažnyčios atstatymą sklype Turgaus g. 24 kultūros paveldo verčių bei Klaipėdos senamiesčiui U-17 rengiamo specialaus plano perspektyvoje. Taip pat nagrinėtas, apsvarstytas pateikimas modernių sumažintų formų statinio projektas. Konstatuota, kad naujoji Klaipėdos miestiečių evangelikų liuteronų Jono bažnyčia 1706 - 1944 m. buvo pagrindiniu dvasinio gyvenimo centru ne tik miestui, bet ir visam regionui. Ši bažnyčia buvo statoma, puoselėjama, išlaikoma miestiečių pastangomis, todėl pastarosios atkūrimas tokios kokia ji buvo iki 1944 m. prisidėtų atgaivinant nutrauktą tradiciją. Atsižvelgiant dr. J. Tatoriaus, dr. J. Genio ir kt. informaciją buvo konstatuota, kad ikonografinė medžiaga detaliai (išorinių fasadai, interjeras, brėžiniai) atspindi tik paskutinę 1864 m. rekonstrukciją (aut. žymus vokiečių arch. F.A. Štiuleris). Senesnį pastato raidos etapą fiksuoja vos 1 detalesnis piešinys. Naujosios šv. Jono bažnyčios, kaip ryškiausios senamiesčio architektūrines 75 m aukščio vertikales, kadaise ir svarbaus navigacijos orientyro, atkūrimas galėtų padėti prikeliant šią miesto dalį. Tai pripažino architektai E. Andrijauskas, A. Mureika bei Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas J. Glemža. Be to, virš 100 metų bokšto viršūnė tarnavo Struvės geodezinio lanko vadinamos Ternerio atšakos (objektas yra UNESCO sąraše) ir Vidurio Europos geodezinio tinklo jungtimi. Naujos šv. Jono bažnyčios, kaip jūrinio, techninio kultūros paveldo ir mokslo istorijai svarbaus objekto, vertės buvo aptartos 2007-07-01 konferencijoje "Klaipėdos jūrinio-industrinio paveldo išsaugojimas ir reintegravimas į miesto urbanistines struktūras".
Konstatuota, kad minėtos problemos buvo gyvai aptarinėjamos klaipėdiečių ir išeivijoje iš Klaipėdos bei atspindėtos žiniasklaidoje. Taip pat pabrėžta, kad viena Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija nepajėgi imtis pilno buvusios bažnyčios atkūrimo uždavinio bei išlaikyti didelį pastatą. Atsižvelgta į Klaipėdos miesto šeimininko - savivaldybės rūpestį skubiau patenkinti šios bendruomenės poreikius ir pradinį abiejų pusių pasirinkimą statyti mažesnę bažnyčią. Tenka pripažinti, kad tuo metu nebuvo tinkamai įvertintos atsiveriančios kitos galimybės bei pilno atkūrimo privalumai. Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo M. Sabučio priminimas apie pastato funkcijų išplėtimą atvėrė erdvę pilno bažnyčios atstatymo idėjai. Panašias mintis žiniasklaidoje išsakė ir klaipėdiečiai (Vakarų ekspresas, 2004 01 07; Klaipėda, 2006 09 05; Klaipėda, 2007 01 18;www.bernardinai. lt 2007 02 20: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/58715 Klaipėda, 2007 04 17; Klaipėda, 2007 04 30; Klaipėda, 2007 05 31; Vakarų ekspresas, 2007 06 02; Vakarų ekspresas, 2007 06 23). Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė Palaikydama tradicijos puoselėjimą bei bažnyčios formos, kokia buvo, atkūrimo idėją oficialiu kreipimusi (2007-07-15 raštas Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupui Mindaugui Sabučiui, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovui, Klaipėdos miesto administracijai) ir žiniasklaidos priemonėmis kėlė bažnyčios bei "Klaipėdiečių namų" po vienu stogu idėją. Pastaruose galėtų būti erdvė 1944 - 2008 m. išvykusių, išvykstančių, iš Klaipėdos kilusių ir čia gyvenančių dialogui (specializuota biblioteka - skaitykla, patalpomis renginiams bei parodoms, apžvalgos aikštele bokšte ir kt.). 2007 m. spalį už galimą funkcijų išplėtimą ir bažnyčios atstatymą, tokios kokia buvo balsavo lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" seimelis: "ir ją atstatant būtų vadovaujamasi Europoje priimtais paminklų apsaugos principais, kai senamiestis laikomas vientisu organizmu ir todėl saugomas ir restauruojamas kaip visuma" (Klaipėda, 2008 05 16). Pritardama galimam pastato daugiafunkciškumui ir išsakytoms mintims Klaipėdos kultūros paveldo taryba prie KPD (toliau Taryba) papildo idėjomis įmažinti žuvusiųjų, ištremtųjų klaipėdiečių bei kitus praradimus Klaipėdos krašte.
Taryba pabrėžia, kad tokios ar kitos daugiafunkcinės sakralinės - kultūrinės erdvės pačiame senamiesčio viduryje formavimo galimybė leistų atnaujinti visų suinteresuotų pusių dialogą dėl Jono bažnyčios atkūrimo tokios kokia ji buvo, o Klaipėdos šeimininkui - miesto savivaldybei parodyti savo gerą valią ir ambicijas prikelti senamiestį naujam gyvenimui. Tačiau Taryba akcentuoja, kad bet koks sprendimas dėl pastato funkcijų išplėtimo galimas tik pritarus ev. liuteronų Bažnyčiai. Taryba konstatuoja, kad naujo, kitų formų, tūrio ir silueto pastato statyba Klaipėdos senamiesčio centre užkirstų kelią atkurti kultūros paveldo vertes (architektūrines, urbanistines, jūrinio ir techninio kultūros paveldo etc.), padarytų nepataisomą žalą kompleksinėms Klaipėdos senamiesčio (U-17) vertėms, sumažintų objekto patrauklumą turizmui. Taryba pripažįsta, kad atstatomą bažnyčios pastatą pritaikant funkcijų papildymui gali būti naujai perplanuojamos vidinės jo erdvės. Tai pat dėl galimą kitų statybinių medžiagų ar konstrukcijų naudojimą.

Taryba siūlo KPD:
" Įvertinus rengiamo naujo, kitų formų, tūrio ir silueto pastato statybos Klaipėdos senamiesčio viduryje galimybes kompleksinių senamiesčio, kraštovaizdžio verčių bei jūrinio kultūros bei techninio - mokslinio paveldo aspektais atšaukti pritarimą ir tokio projekto nederinti.
" Siekiant išvengti tokių precedentų, kaip senosios šv. Jono bažnyčios (Turgaus 37) atveju, prieš bet kokius darbus atlikti nuodugnius istorinius, urbanistinius, architektūrinius ir archeologinius tyrimus. Rekomenduoti - jų pagrindu formuoti atstatymo koncepciją.
" Inicijuoti dialogą tarp Tarybos, suinteresuotos visuomenės, KPD, Klaipėdos miesto savivaldybės ir ev. liuteronų Bažnyčios dėl bendro Klaipėdos Jono bažnyčios atkūrimo tokios kokia ji buvo projekto rengimo.
Taryba prašo:
" Jo ekscelenciją vyskupą skirti laiką, o KPD ir Klaipėdos m. savivaldybę erdvę pradiniam pokalbiui dėl Klaipėdos Jono bažnyčios atkūrimo tokios kokia ji buvo;
" Evangelikų liuteronų bažnyčią, Klaipėdos m. savivaldybę, KPD, suinteresuotus visuomenininkus pradėti derybas dėl bendro Klaipėdos Jono bažnyčios atkūrimo tokios kokia ji buvo projekto rengimo;
" Evangelikų liuteronų bažnyčią, Klaipėdos m. savivaldybę, KPD, suinteresuotus visuomenininkus pradėti pasitarimus dėl galimo funkcijų ir patalpų atkuriamame Klaipėdos Jono bažnyčios pastate paskirstymo;

Klaipėdos kultūros paveldo tarybos prie Kultūros paveldo departamento

pirmininkas Dainius Elertas.

Jono bažnyčią atstatyti būtina

Jonas Jogutis, Lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" seimelio pirmininkas, 2008 m. gegužės 16 d.

Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę jau pradėta kalbėti, kad Klaipėdos miesto dalį, kur stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia, būtina restauruoti, o pačią Jono bažnyčią - atstatyti. Šiandien tai atrodo realu, bet ne mažiau problematiška.

Yra viltis ir galimybių

Dar ir šiandien aktualios architekto Vytenio Mazurkevičiaus mintys, keltos tuo metu straipsnyje "Bažnyčių bokštai", kuris buvo paskelbtas Klaipėdos krašto savaitraštyje "Mažoji Lietuva" 1989-ųjų balandžio 17-ąją. Diskutuota ir apie jos atstatymo tikslingumą, ir apie galimybes (žurnalo Klaipėdai, Žemaitijai ir visai Lietuvai "Vakarai", Nr. 91/5 ir Nr. 92/5).

Spaudoje vėl prabilta apie Jono bažnyčios atstatymą truputį daugiau nei po dešimties metų - 2004 - 2006 metais. Daugelyje klaipėdiečių atsiliepimų, pasirodžiusių 2007-aisiais, keliama idėja visiškai atkurti istoriniame senamiestyje stovėjusią Jono bažnyčią. Ir tai savaime suprantama. Valstybei tik atsikūrus tikėtis kiek didesnių investicijų į kultūrą nebuvo galima. Tik sparčiai augant ekonomikai bei atsiradus galimybei naudotis įvairiais užsienio fondais, atgijo viltis, kad atsiranda ir galimybė atkurti tokius šiam kraštui reikšmingus kultūros objektus. Tačiau daugelyje laikraščių straipsnių jų autoriai ar klaipėdiečiai, kalbinami žurnalistų, kalbėdami apie tikslingumą ją atstatyti, galų gale žvilgsnius kreipia į evangelikų liuteronų religinę bendruomenę, lyg laukdami iš jos iniciatyvos.

2007-ųjų spalį šios bažnyčios atstatymo idėją svarstė ir lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" seimelis. Jame balsuota už tai, kad bažnyčios paskirtis būtų daugiafunkcinė ir ją atstatant būtų vadovaujamasi Europoje priimtais paminklų apsaugos principais, kai senamiestis laikomas vientisu organizmu ir todėl saugomas ir restauruojamas kaip visuma. Kad Klaipėdos istorinis senamiestis priklauso šiai kategorijai, pripažino ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vadovas Albinas Kuncevičius (Laiškas Lietuvos piliečių sąjungai ir kitoms miesto visuomeninėms organizacijoms 2007 10 12, Nr.(7.12) 2-2413). Kaip matyti iš laikraščio "Lietuvos rytas" (2007 11 14) priede "Būstas" paskelbto straipsnio "Sidnėjaus senamiesčio apsaugai diriguoja lietuvė", šio principo saugant istorinius senamiesčius laikomasi ir kituose pasaulio žemynuose. Cituoju, mano galva, pagrindines šio straipsnio mums aktualias mintis: "Svarbu išsaugoti senamiesčio pastatų formas, originalias medžiagas, nuotaiką, o visa kita reikia pritaikyti naujam gyvenimui, dabartiniams visuomenės poreikiams. Tokia politika vadovaujamės Australijoje, ir ji pateisino lūkesčius", - sakė Lietuvoje viešėjusi Eglė Garrick, viena Sidnėjaus uosto aplinkos valdybos vadovių".

Formuoja senamiesčio siluetą

Bažnyčia bus statoma ar atstatoma istoriniame senamiestyje, kurio pagrindinės visuotinai pripažintos saugotinos vertybės - jo planinė struktūra ir užstatymas. Šioje miesto dalyje statant statinius keliami gana griežti reikalavimai jų aukštingumui ir tūriams. Todėl atstatant šią bažnyčią senoje, prieškarinėje vietoje, jeigu bus vadovaujamasi aukščiau minėtais principais, būtina, kad jos tūris ir aukštis būtų toks pat, kaip ir ten stovėjusios.

Stebina, kaip Klaipėdos miesto savivaldybės administracija išdavė planavimo sąlygas, prieštaraujančias senamiesčių regeneravimo principams, kurios leido suprojektuoti žymiai mažesnių gabaritų bažnyčią su 40 metrų aukščio bokštu vietoje bažnyčios su 75 metrų aukščio bokštu, t.y. kone dvigubai žemesnę ir mažesnio tūrio.

Be to, pripažindami senamiestį kaip vientisą organizmą, turime pripažinti, kad saugotina vertybė yra ir jo siluetas (panorama). Šio principo jau laikėsi senesnės kartos architektai, dirbę sovietmečiu, kurie, regeneruodami Klaipėdos senamiestį, ypač didelį dėmesį skyrė tam, kad Klaipėda išliktų klaipėdietiška. Šiam tikslui turėjo tarnauti ir senamiesčio siluetas. Straipsnyje "Klaipėdos senamiesčio regeneracijos projekto problemos" jo autoriai S.Prikockis, N.Zubovienė ir V.Zubovas apie pagrindinius regeneravimo uždavinius ir projekto koncepciją rašė: "Norint atgaivinti Klaipėdos senamiestį, kaip istorinį miesto branduolį, ir pabrėžti jo išskirtinę vertę, reikia regeneruoti išraiškingą jo siluetą" ("Architektūros paminklai VII", Vilnius, "Mokslas", 1982, psl. 26). Ten pateikiamas ir vienas jo projektų variantų.

Savaime suprantama, turint omeny laikmetį ir tai, kad Klaipėdos senamiesčio siluetą formavo jame buvusios bažnyčios (žiūr. nuotrauką), jie negalėjo projekte detaliai parodyti, koks jis turi būti iš tikrųjų. Iš nuotraukos matome, kad miesto panoramoje pagrindinė dominante buvo Jono bažnyčia. O istorinių senamiesčių panoramoje bažnyčios visuomet turėjo ypatingą vaidmenį: "Į dangų šaunantys bažnyčių bokštai - miesto dvasios ženklas. Juos matydami, saugiau jaučiasi miestiečiai, jūrininkai, gatvių labirintuose paklydę keleiviai. Bažnyčių bokštai įkvepia gyvybę monotoniškiems lygumų kraštovaizdžiams, iš jų sklindantys varpų garsai žemišką mūsų buitį artina prie amžinybės. Deja, Klaipėdoje viso to nėra. Ką daryti?" ("Vakarai" Nr.91). Matyt, tokių minčių paskatintas D.Elerto straipsnio "Klaipėdos miestiečių bažnyčia: atrasti ar prarasti" (bernardinai.lt) komentaruose Tomas Venclova parašė savo nuomonę: "Būtinai atstatyti bažnyčią! O vėliau ir kitas".

Ir valstybės reikalas

Kas turėtų rūpintis tų bažnyčių atstatymu? Mano galva, kad atsakytume į šį klausimą, pirmiausia reikia pripažinti, kad viena evangelikų liuteronų bendruomenė nepajėgi jos atstatyti, o vėliau ją eksploatuoti. Be to, ši problema yra ne vien tik evangelikų liuteronų religinės bendruomenės problema. Tik pradėjus kalbėti apie Jono bažnyčios atstatymą, šia problema turėjo susidomėti visos įstaigos, atsakingos už kultūros paveldo išsaugojimą mieste, pavaldžios ir Kultūros ministerijai, ir miesto savivaldybei, taip pat ir pati savivaldybė, ypač jos grandys ir specialistai, atsakingi už darnią miesto plėtrą.

Pagaliau nusprendus atstatyti daugiafunkcinės paskirties bažnyčią (pritaikytą turizmo poreikiams, klasikinės muzikos koncertams, su "Klaipėdiečių namais", biblioteka, parodų salėmis), šia restauracija turėtų susidomėti senamiesčio verslininkai, kultūros darbuotojai ir išeiviai iš šio krašto, nes tai būtų reikšmingas žingsnis gaivinant istorinį senamiestį ir didinant jo patrauklumą.

Dar 1991 metais V.Mazurkevi-čius, duodamas interviu žurnalui "Vakarai", nedrąsiai užsiminė, kad Jono bažnyčios atstatymas galėtų būti ir valstybės reikalas. Iš tikrųjų, Lietuvos valstybė, susigrąžinusi teisę valdyti šį kraštą, įgijo ir pareigą saugoti unikalų, daugelio tautų sukurtą šio krašto kultūros paveldą. Ypatingas valstybės dėmesys saugant Klaipėdos krašto paveldą būtinas ir todėl, kad kraštas, iškentęs dviejų žiauriausių XIX amžiaus rėžimų Europoje viešpatavimą, neteko beveik visų savo gyventojų. Todėl būtų visai natūralu, kad valstybė paremtų šio krašto kultūros vertybių renovaciją lėšomis, pavyzdžiui, iš privatizacijos fondo, kurios buvo gautos privatizuojant gyventojų čia paliktą nekilnojamąjį turtą.

Pribrendo laikas apsispręsti

Visų čia paminėtų ir nepaminėtų visuomenės sluoksnių ir įstaigų pastangų dėka minimos bažnyčios atstatymas galėtų virsti realybe. Todėl manau, kad pribrendo laikas visoms suinteresuotoms grupėms susitikti ir aptarti, kaip realiai įgyvendinti šią iki šiol tik spaudoje keliamą idėją. Labai gražu būtų, kad čia iniciatyvą parodytų savivaldybės taryba, kaip visuomenės įgaliotas atstovas, ir jos miesto plėtros strategai.

Tvirtai tikiu, kad jeigu mes dar nepribrendome tam, kad atstatytume šiuos reikšmingus miestui kultūros paveldo objektus šiandien, tai padarys kitos kartos.

Kad tokia galimybė reali, patvirtina ir Karaliaučiaus katedros likimas.

Praėjusio šimtmečio 9-ojo dešimtmečio pradžioje sąjunginio žuvies pramonės darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto organizuoto pasitarimo, kuriame teko ir man dalyvauti, dalyviams buvo suorganizuota ekskursija po Kaliningrado sritį, kurią vedė šio instituto dėstytoja, nuoširdžiai pamilusi šį kraštą. Aplankėme ir tuo metu dar buvusius Karaliaučiaus katedros griuvėsius. Ekskursijos vadovė savo įdomų pasakojimą apie šią katedrą ir jos likimą užbaigė minorine gaida, kad ji nebus atstatyta, nes tam reikalingi didžiuliai pinigai (paminėjo ir apytikrę sumą).

O štai šiandien laikau rankoje laikraštį su šios katedros nuotrauka, kurios apačioje užrašas: "Šedevras: vienas gražiausių Kaliningrado srities pastatų - restauruota senoji Karaliaučiaus katedra", ir pavydas ima. O juk ten labai panaši situacija: ir liuteronų bendruomenė negausi, ir gyventojai kiti, jų priešiškas nusistatymas katedros atstatymui būtų suprantamas.

Tikiu, kad ir atstatyta Jono bažnyčia taip pat būtų pats gražiausias pastatas bent jau Klaipėdos krašte.

Todėl bent nekliudykime mūsų palikuonims tai padaryti, pastatydami toje vietoje, švelniai tariant, netinkamą statinį. Tai kur kas blogiau, negu nugriauti kultūros paveldo objektą ir nieko nepastatyti, nes tada dar lieka galimybė tai padaryti ateityje.

Jono bažnyčiai - senąsias formas


Klaipėdos kultūros paveldo taryba prie Kultūros paveldo departamento liepos 24 d. 17 val. Klaipėdos siuvėjų ir paslaugų verslo mokykloje (Puodžių g. 10, 301 auditorijoje) kviečia miestelėnus į apskrito stalo diskusiją "Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymas".

Evangelikų liuteronų Jono bažnyčia 1706-1944 m. stovėjo Turgaus g. 24. 75 metrų aukščio bažnyčios bokštas buvo aukščiausias tuometiniame Klaipėdos senamiestyje ir svarbus navigacijos objektas, o pati bažnyčia - pagrindinis dvasinio gyvenimo centras ne tik mieste, bet ir visame regione. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia apdegė, o nugriauta ji buvo 1947-1949 m.

Anot istorikų, yra pakankamai ikonografinės medžiagos, pagal kurią būtų galima atstatyti bažnyčią tokią, kokia ji buvo prieškariu. Tačiau šiuo metu nedidelė evangelikų liuteronų bendruomenė nepajėgi imtis buvusios šventovės atkūrimo ir didelio pastato išlaikysmo. Pritarus Klaipėdos miesto savivaldybei, suprojektuotas perpus mažesnio tūrio bažnyčios pastatas.

"Vakarų eksprese" jau buvo pradėta diskusija apie galimybę atstatyti bažnyčią tokią, kokia buvo, išplečiant jos funkcijas.

Mieste vis garsiau kalba tie, kurie norėtų, kad Šv. Jono bažnyčia būtų atstatyta tokia, kokia buvo, o ne perpus mažesnė, kokiai jau pritarė miesto valdžia.

Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė išplatino kreipimąsi į Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupą Mindaugą Sabutį, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovą bei Klaipėdos miesto administraciją, siūlydama įkurti bažnyčioje "Klaipėdiečių namus" - erdvę 1944-2008 m. išvykusių, išvykstančių, iš Klaipėdos kilusių ir čia gyvenančių miestelėnų dialogui, kurioje būtų įrengta specializuota biblioteka-skaitykla, patalpos renginiams ir parodoms, o bokšte - apžvalgos aikštelė.

Lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" seimelis nubalsavo, kad bažnyčios paskirtis būtų daugiafunkcinė ir ją atstatant būtų vadovaujamasi Europoje priimtais paminklų apsaugos principais, kai senamiestis laikomas vientisu organizmu ir todėl saugomas ir restauruojamas kaip visuma.

Klaipėdos kultūros paveldo taryba prie Kultūros paveldo departamento priėmė sprendimą, kuriame konstatuoja, kad naujo, kitų formų, tūrio ir silueto pastato statyba Klaipėdos senamiesčio centre užkirstų kelią atkurti kultūros paveldo vertes, padarytų nepataisomą žalą kompleksinėms Klaipėdos senamiesčio vertėms, sumažintų objekto patrauklumą turizmui.

Diskusijoje dėl Jono bažnyčios atstatymo dalyvaus Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Kultūros paveldo departamento, kitų suinteresuotų institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovai.

Klaipėdos miestiečių bažnyčia: atrasti ar parasti?

Dainius Elertas.
2007-02-20

2006 m. archeologiniai kasinėjimai atvėrė langą į dar menkai pažintą, tačiau itin svarbų dvasinį klaipėdiečių gyvenimo palikimą. Atrastos XVI-XVII a. svarbiausios miesto bažnyčios liekanos bei seniausios iki šiol žinomos miesto kapinės su miestiečių palaidojimais - tai radinys, kurio vertę galima lyginti su Klaipėdos piliaviete. Taigi archeologų laukia kruopštūs ir ilgi tyrinėjimai, o mūsų - turbūt dar ne viena staigmena. Juk menkai iki šiol yra ištirta ir XVIII-XX a. miestiečių bažnyčia. Apie ją yra rašę J. Sembritzkis, J. Tatoris, V. Žulkus ir kiti, bet miesto praeitis dėl įvairių istorinių aplinkybių vis dar lieka mažai pažįstama. Tikimės, kad šis straipsnis ne tik padės geriau suprati naujų atradimų vertę, bet ir pakurstys diskusiją: kokia turėtų būti šio svarbaus dvasinio paveldo ateitis?

Iki šio nėra aišku, kur buvo ir kaip atrodė pirmoji miestiečių bažnyčia. Nėra užfiksuota ir tiksli jos pastatymo data. Bet tikrai žinoma, kad 1258 m. liepos 27 d. Šv. Jono bažnyčia buvo paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams. O viename 1290 m. dokumente yra paminėtas ir miesto bažnyčios globėjas - šv. Jonas Evangelistas. Taigi galime daryti prielaidą, kad šio šventojo gerbimo, garbinimo tradicijos mūsų mieste buvo puoselėjamos nuo XIII a. Istorikai ir archeologai šiuo metu dar diskutuoja dėl tolesnio šios bažnyčios likimo.

Kaip atrodė pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia ir koks ją ištiko likimas, pavyko nustatyti E. Zurkalowskiui. Tai buvo 1527-1528 metais statyta fachverkinė bažnyčia su mūriniais frontonais ir skliautuota zakristija. Ji nugriauta jau 1529 m. Bažnyčios plytas kunigaikščio administratoriai panaudotojo pilies rekonstrukcijai, o medinės dalis - laikinos bažnyčios statybai "saloje". Pastaroji galėjo tapti Šv. Jono bažnyčios, veikusios buvusio Saldainių fabriko teritorijoje, užuomazga. Klystume manydami, kad miestiečiai buvo patenkinti tokiais valdžios veiksmais - jų pasipiktinimas matyti iš 1551 m. skundo. 1562-1571 m. buvo pastatyta stacionari Šv. Jono bažnyčia, kuri liuteroniškai miestiečių bendruomenei tapo nauju dvasiniu centru. Išlikę piešiniai ir planai leidžia susidaryti įspūdį apie jos išvaizdą. Tai įspūdingas fachverkinis statinys su dideliu stačiakampiu bokštu vakarinėje dalyje - pro jį iš šiaurinės pusės buvo ir pagrindinis įėjimas. Bažnyčios bokštas XVI-XVII a. miesto vaizde išsiskyrė kaip antroji ryški vertikalė po pilies. Ji buvo ypač svarbi laivybai, nes Dangės upėje tais laikais vyko intensyvus uosto gyvenimas. Iki šio netyrinėtos bažnyčios knygos ateityje turėtų atverti spalvingus vaizdus iš kasdienio ir dvasinio miestiečių parapijos gyvenimo.

Šiek tiek žinių apie interjero detales mums paliko lietuvių bažnyčios diakonas Georgas Reimeris, užmindamas ir kelias vis dar neįmintas mįsles. 1724 m. jis aprašė senosios bažnyčios interjerą ir užsiminė apie mecenatus, aukojusius krikštyklai bei vargonams: "Altorius yra senas, bet - gražiai ištapytas bei gausiai paauksuotas. Šį altorių padovanojo lenkas didikas iš Žemaičių. [...] Bažnyčios fundatoriaus pavardės sužinoti neįmanoma, tik lentelė su jo herbu - auksinis liūtas, ant užpakalinių kojų stovintis juodame lauke - kabojo senojoje bažnyčioje tarp altoriaus viršaus bei bažnyčios stogo". Istorikams iki šiol nepavyko išsiaiškinti, kas buvo minėtojo herbo savininkas. J. Tatorius, rašydamas apie Šv. Jono bažnyčią, mini ir drožiniais puoštą sakyklą, kurią laikė angelo figūra, o šonus puošė išdrožti apaštalų atvaizdai. Iš G. Reimerio sužinome apie paveikslus, kurie galėjo kabėti šioje šventovėje. Tai "atvaizdas Farchmins, Prūsijos kuchmeisterio, vilkinčio ispanišku abitu ir klūpančio prieš Nukryžiuotąjį. Taip pat yra užrašas [...] bei data - 1594 m.". Bažnyčioje būta ir tapyto paveikslo su 1535 m. Klaipėdos panorama: "Memelio vaizdelis ir jame - apsišarvavusio Georgo Klingenbeko atvaizdas. Rankose jis laiko juostą su užrašu "Viešpatie, atleisk mums mūsų piktadarystes!" Dar pavaizduotas jo herbas ir įrašyta data - 1535 m." Be to, minimi ir visu ūgiu tapyti bažnyčioje kunigavusių M. Ch. Pretoriaus bei Klaipėdos vyriausio kunigo M. Ch. Christopho portretai. Susidaryti išsamesnį vaizdą apie architektūrą, interjerą bei bažnyčios aplinką turėtų padėti archeologiniai tyrimai, kuriuos 1981 m. atliko V. Žulkus, o šiuo metu vykdo G. Zabiela.

Šv. Jono bažnyčios navoje, po grindimis, archeologai aptiko palaidojimus karstuose - čia amžinajam poilsiui atgulė iškiliausi miestiečiai bei kilmingieji. Kasinėjimų metu rastos ir kelios kriptos, skirtos ypač reikšmingų asmenų palaidojimams. Žinoma, kad ši bažnyčia priglaudė pulkininko Christiano Ludvigo von Kalksteino kūną - šis žmogus pasipriešino Prūsijos kunigaikščio valdžios stiprinimui ir vadovavo ginkluotai opozicijai. Dramatiškas jo likimas tikrai vertas istorinio nuotykių romano - pulkininkas buvo slapta suimtas Lenkijoje, atgabentas į Klaipėdos pilį, čia kalintas ir nuteistas, o 1672 m. nukirsdintas. Manoma, kad Šv. Jono bažnyčioje palaidotas ir vieno žymiausio baroko poetų Simono Dacho tėvas. Kažkur čia turėtų ilsėtis ir 1673 m. miręs superintendantas Ch. Pretorius, kurio sūnus, Klaipėdoje gimęs M. Pretorius, tapo vienu iš žymiausių Prūsijos istorikų bei Mažosios Lietuvos etnografu. Kai greta šv. Jono bažnyčios imta laidoti kitus klaipėdiečius, čia įsikūrė vienos iš seniausių miesto kapinių.

XVII a. pradžioje, kai Klaipėdą pradėta juosti gynybiniais pylimais, valdžia buvo sugalvojusi Šv. Jono bažnyčią nugriauti - o gal net bandė įgyvendinti šiuos ketinimus. Manoma, kad šventovė galėjo nukentėti per švedų antpuolį 1678 m. 1686 m. valdžia vėl pradėjo statyti gynybinius įrengimus ir perspėjo, kad jie užims senąją Bažnyčių aikštę...

Iki šiol nėra nustatyta, kada ši bažnyčia buvo nugriauta ir užpilta smėliu. Ją dar randame pažymėtą įvairiuose XVII-XVIII a. sandūros ir XVIII a. pradžios planuose, o G. Reimeris mini vieną iš paskutinių čia palaidotų asmenų - diakoną Johanną Heinrichą Griefingerį. Kartu nurodyta ir data, kai jo palaikai buvo perkelti į statomos naujos Šv. Jono bažnyčios šventorių: "Šis diakonas mirė 1700 m. pabaigoje ir buvo palaidotas senojoje bažnyčioje. O 1701 m. [...] dieną, kuomet pašventinta naujoji bažnyčia, tenai perlaidotas - greta vėliau mirusios savo žmonos". Į naująją bažnyčią perkelti ir kiti palaikai, bet ypač įdomu, kad po altoriumi buvo perlaidota ir minėto Žemaitijos didiko, bažnyčios fundatoriaus nuotaka. G. Reimeris rašė: "Po altoriumi palaidota šio didiko numylėtoji nuotaka. Dar ir dabar galima rasti jos papuošalų - pvz., auksinį vėrinio užsegimą. Ant jo buvo įrašas - "Anna Reimorowna". Gal tai užuomina, kuri padės įminti altoriaus dovanotojo iš Žemaitijos mįslę? 1740 m. kapinės buvo apjuostos tvora, o laidojama aplink naująją Šv. Jono bažnyčią buvo iki pat 1781 m. - kai nuspręsta, kad kapams vietos jau nebėra. Išlikusi tvora suformavo uždarą, tačiau visiems miestiečiams prieinamą erdvę. XIX a. 4 dešimtmetyje G. Waldhauerio graviūroje užfiksuota ne tik bažnyčia, bet ir jos aplinka - mūrine tvora apjuostas šventorius buvo apsodintas medžiais ir paverstas nedideliu skveru.

1706-1719 m. statyta Šv. Jono bažnyčia iškilo kitoje gatvės pusėje. Bažnyčios bokšte skambėjo keturi varpai ir tiksėjo laikrodis. Bokšto aikštele naudojosi gaisrininkai, o pačioje smailės viršūnėje sukinėjosi paauksuota burlaivio pavidalo vėjarodė, pagal kurią orientavosi mariomis plaukiojančių laivų vairininkai. 1823 m. ją pakeitė paauksuoti valstybės ir tikėjimo simboliai - sparnus išskleidęs erelis bei kryžius.

1854 metais Šv. Jono bažnyčia nukentėjo per didįjį gaisrą, bet netrukus (1856-1864 m.) buvo atstatyta pagal architekto F. A. Stüllerio projektą, kurį koregavo pats Prūsijos karalius... 1864-1945 m. ši bažnyčia su į 75 m. aukštį besistiebiančiu bokštu buvo aukščiausias visuomeninis pastatas ir geografinis Klaipėdos centras. Jos atvaizdas išliko ne tik senuose atvirukuose, fotografijose ir piešiniuose, bet ir senųjų klaipėdiškių atmintyje. Ten liko įamžintas ir altorius su F. Bouterwiecko nutapyta kompozicija "Kristus alyvų darželyje", kurią dovanojo Prūsijos valdovas Friedrichas Wilhelmas IV. 1872 m. bažnyčios bokštą papuošė ovalus medalionas su S. Dacho bareljefu. Po gaisro perplanuojant bažnyčios aplinką, šalia bokšto atsirado aikštė, kurioje 1868 m. buvo įrengtas skveras.

Juodoji lemtis šv. Jono bažnyčią, kaip ir visą Mažosios Lietuvos palikimą, ištiko antrojo Pasaulinio karo metais ir sovietmečiu. Per karo veiksmus 1944 m. šventovė apdegė. Paskutinis jos kunigas O. Obereingeris apie tas dienas rašė: "1944 m. spalio 8d. [...] Paskutinės pamaldos Šv. Jono bažnyčioje buvo numatytos su Šventa Vakariene. [...] Kai viskas jau buvo paruošta išvykimui, tie, kas dar galėjo išgirsti varpų kvietimą ir kam leido tarnyba, pajuto šauksmą dalyvauti atsisveikinimo pamaldose. [...] Kad netaptume priešo lėktuvų taikiniu, išplaukti turėjome vos pradėjus temti. Niekas iš mūsų nedrįso kalbėtis degančio miesto akivaizdoje. Jono bažnyčia degė kaip fakelas, ir jo šviesa mus lydėjo". Po ugnies šėlsmo bažnyčia vis dar stovėjo - apdegusiom sienom ir apgadintu stogu. Tačiau sovietinei Klaipėdos valdžiai šventi namai nerūpėjo. 1945 m. gruodžio 2 evangelikų liuteronų kunigas A. Baltris mini, kad buvo išlikę greta bažnyčios veikę Šv. Jono parapijos namai su sale - bet ten buvo įkurtas vaikų darželis, o Dievo žodžiui vietos neliko. 1947-1949 m. plane bažnyčia pažymėta kaip griuvėsiai. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčių vietoje veikė Saldainių fabrikas, o sovietmečio pabaigoje čia stovėjo keli žali barakai su ūkinių prekių ir baldų komiso parduotuvėmis. Išliko tik XX a. pr. įrengtas viešasis tualetas. Nugriovus barakus, atsivėrė didelė aikštė. Dabar bažnyčios pamatus ženklina dekoratyvių krūmelių kontūras, o vietą, kur stovėjo altorius, - kryžius.

Dabartinė miesto valdžia seniausioje iki šiol aptiktoje bažnyčios bei kapinių teritorijoje laimina viešbučio statybą. Tai verčia susimąstyti ne tik apie paveldo apsaugą ir pagarbą Mažosios Lietuvos dvasiniam palikimui, kurį bandyta ištrinti sovietmečiu, bet ir apie tai, kad dėl merkantilinių interesų yra aukojama puikią perspektyvą galinti turėti viešoji erdvė. Nuostabą kelia tai, kad statybas seniausios Klaipėdos miestiečių bažnyčios ir kapavietės teritorijoje ėmė propaguoti čia dirbantys archeologai: "G. Zabielos nuomone, nors ši bažnyčia ir buvo svarbi miesto gyvenime, pats miestas ją nugriovė. Jos neliko miesto atmintyje, o tik planuose, tad komercinių patalpų atsiradimas toje vietoje nėra smerktinas dalykas". (dienraštis Klaipėda, 2006-09-18)

Naujoji Šv. Jono bažnyčia buvo sunaikinta vos prieš 63 metus. Tai nėra amžių glūdumoje nugrimzdęs objektas, apie kurio pavidalus tektų spėlioti iš kelių graviūrų. Išliko pakankamai ikonografijos, planų, dokumentų ir fotonuotraukų, kad būtų galima kalbėti apie istoriškai pagrįstą atkūrimą. Visu savo tūriu ir forma atkurta naujoji Šv. Jono bažnyčia galėtų tapti ryškiu ženklu, kuris liudytų, jog istorijos suniokotas miestas ir jo šiandieniai gyventojai priima ir tęsia krašto tradicijas. Čia užtektų vietos ne tik evangelikų liuteronų parapijai, bet ir bibliotekai, koncertų salei, klaipėdiečių namams. Bažnyčios bokšto vertikalė vėl priverstų pakelti akis, primindama apie nesunaikinamą Klaipėdos miesto ir jo žmonių dvasią. Šios vizijos ateitis priklauso ne vien nuo Evangelikų liuteronų Bažnyčios ir klaipėdiečių norų. Ar sugebės ją įvertinti Klaipėdos miesto savivaldybė?

Archeologai atskleidžia senovinių bažnyčių paslaptis

2006 m. rugsėjo 14 d.

"Vakaru ekspresas"
Giedrė NORVILAITĖ

Dar neištyrę nė pusės viso planuojamo kasinėti ploto uostamiesčio Turgaus gatvėje, kur iškils viešbutis, archeologai jau atidengė pirmojo Šv. Jono bažnyčios pastato liekanas su kapais ir aptiko nemažai kelių šimtmečių senumo radinių.

Tyrinėtojus stebina tai, kad kasinėjimų metu uostamiestyje neaptinkama net smulkiausio nominalo XVI-XVII amžiaus monetų, nors kitose Lietuvos vietovėse tokiame pačiame plote jos būtų skaičiuojamos dešimtimis.

"Tuo vokiškas kraštas skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies. Matyt, pinigai čia buvo labai gerbiami", - svarstė archeologiniams kasinėjimams vadovaujantis Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Gintautas Zabiela.

Sužinoti įdomių dalykų apie klaipėdiečių gyvenimą tikimasi ir ištyrus, atrodytų, nieko negalinčius papasakoti aptiktus gyvulių kaulus. "Bus vaizdas, koks buvo XVIII amžiaus miestiečių racionas. Gal per uostą įveždavo ko nors, ko kitur nerandama", - vylėsi G. Zabiela, pridurdamas, jog uostamiestyje yra buvę aptikta ruonių kaulų.

Palaikų neidentifikuoja

Prieš pradėdami kasinėti archeologai tikėjosi rasti gal net dviejų senovinių bažnyčių liekanų. XVII amžiaus vidurio pieštame plane maždaug toje vietoje, kur yra stovėjęs saldainių fabrikas, pavaizduotos Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčios.

Šv. Jono bažnyčia buvo statyta maždaug XVI amžiaus antroje pusėje ir išstovėjo iki XVII amžiaus pabaigos, kol buvo pradėti statyti gynybiniai įtvirtinimai - dabartinis Jono kalnelis. Pasak G. Zabielos, bažnyčia tuomet buvo demontuota ir perkelta kiek į šoną, kad nekliudytų.

XVI amžiuje statyta Šv. Mikalojaus bažnyčia buvusi nugriauta anksčiau. Kodėl taip padaryta, nežinoma, tačiau, anot G. Zabielos, ji stovėjo ant Danės kranto, todėl spėliojama, kad galbūt trukdė laivybai. Šios bažnyčios liekanų nepatikta - ji tikriausiai buvo jau už kasinėjamo ploto ribų, arčiau upės.

Kokliai su giminės herbais būdingi XVIII amžiaus pradžiai. Koks tai herbas, nežinoma, nes Rytprūsių heraldika dar nėra gerai ištyrinėta

Atidengę Šv. Jono bažnyčios pamatus archeologai pastebėjo, kad šiuos apardė čia stovėjęs pokariu statytas fabrikas, kuris, beje, vėliau dar buvo ir plečiamas. Surastos molinėmis plytomis bei keturkampėmis plytelėmis grįstų bažnyčios originalių grindų liekanos ir, spėjama, apie dešimties žmonių, tarp kurių yra ir vaikų, palaikai. Jokių įkapių čia neaptikta, tačiau yra karstų lentų liekanų. Dabar šiuos radinius semia aukštai esantis gruntinis vanduo, apsunkinantis archeologų darbą.

"Bažnyčios viduje, matyt, laidoti miestelėnai. Tai galėjo būti ir jos fundatoriai bei kunigai, dabar sunku pasakyti, nes nėra išlikę jokių pavardžių, antropologiniai tyrimai dar neatlikti. Iki XVIII amžiaus pabaigos būdavo leidžiama laidoti bažnyčiose, nors čia sąlygos dėl drėgmės nebuvo labai palankios", - sakė G. Zabiela.

Nugriovus bažnyčią - šiukšlynas

Įvairiausių XVII-XVIII amžiaus radinių aptikta griuvenose, kurių sluoksnis suformuotas nugriovus bažnyčią. "Čia miestiečiai, matyt, vertė šiukšles", - sakė archeologas.

Uostamiestyje itin gausiai aptinkama olandiškų kaolino pypkučių. Nemažai jų kotelių bei galvučių rasta ir buvusio fabriko teritorijoje.

"Jų koteliai buvo 20-30 centimetrų ilgio, dažnai lūždavo. Pypkučių buvo įvairių - su ornamentais, su gaminusių fabrikų ženklais. Jos vadinamos olandiškomis, tačiau būdavo gaminamos ir kitur. Beje, kitur Lietuvoje tokių beveik nerandama, o čia - pilna", - sakė G. Zabiela.

Archeologai rado ir įvairaus laikotarpio puodų šukių, stiklo duženų, vinių, porą maždaug XVII amžiaus prekybinių plombų. Prie įdomesnių radinių priskiriamas ir kaulo šukų fragmentas.

Anot G. Zabielos, Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, kur iškeliaus radiniai, pradžiugino kokliai - sveikų, kokie aptikti čia, esą randama retai.

Bažnyčios pamatai bus konservuojami natūraliai - ištyrus užversti žemėmis, o virš jų ant specialių polių, kad nieko nepažeistų, iškils naujas pastatas.

"Vakarų ekspresas" jau rašė, kad nugriauto fabriko pastato vietoje iškils 3 aukštų su mansarda apartamentų tipo viešbutis. 2 500 kvadratinių metrų ploto pastate bus įrengta apie 20 apartamentų, o pirmame aukšte - dar ir komercinės paskirties patalpos. Apie 10 mln. litų į projektą investuoti planuojanti bendrovė "Invalda Real Estate" taip pat rekonstruos XIX amžiuje pastatytą silkių rūšiavimo sandėlį, kuriame vėliau laikyta druska. Čia įsikurs parduotuvėlės, barai, restoranai. Bus įrengta ir visuomeninė aikštė.